Coursera “Vaccines”. Skiepų istorija: Audiniai, kiaušiniai, ląstelės

2013 09 29 | Asta

Audinių kultūros era („Tissue culture era“)
1930-aisiais Hugh ir Mary Maitland, tyrėjų pora iš Mančesterio, atrado, kad vietoj visų gyvūnų galima naudoti tik jų dalis – audinius. Maitlandai išimdavo iš viščiukų inkstus, juos sukapodavo, ir naudodavo virusams auginti. Jie atrado, kad raupų, pasiutligės ar poliomielito virusus auginti tokioje audinių kultūroje yra kur kas lengviau nei tiesiog visame gyvūne.
Šiuo atradimu buvo pasinaudota kuriant naujus skiepus – nuo geltonosios karštligės (Yellow Fever). Pagrindinis šios vakcinos kūrėjas buvo Max Theiler, už šį atradimą apdovanotas Nobelio premija medicinos srityje. Jis buvo gyvų susilpnintų virusinių skiepų pradininkas. Max Theiler naudojo pelių smegenis, pelių embrionus bei viščiukų embrionus. Jis atrado, kad kuo geriau geltonosios karštligės virusas augo pelių ar viščiukų ląstelėse, tuo labiau jis prarasdavo galimybę augti žmonių ląstelėse. Tačiau ir jose virusas vis tiek dar augdavo pakankamai gerai, kad žmonėms sukeltų imuninę reakciją. Kodėl taip atsitikdavo? Virusas, prisitaikydamas augti pelių ar viščiukų audiniuose, genetiškai mutuodavo, dėl to tapdavo netinkamas augti žmonių ląstelėse. Tai ir buvo pagrindinis Max Theiler atradimas. Juo remiantis, vėliau buvo sukurta daugelis kitų gyvų susilpnintų virusinių skiepų: tymų, epideminio parotito, raudonukės, taip pat Sabin sukurta poliomielito vakcina. Šiuo atradimu rėmėsi ir kursą dėstantis Paul A. Offit, vienas iš rotaviruso vakcinos kūrėjų. Taigi Nobelio prizą Max Theiler gavo už tai, kad pastebėjo, jog galima susilpninti virusus auginant juos ne žmonių ląstelėse. Geltonosios karštligės skiepai buvo sukurti 1935 metais, Nobelio premija skirta 1951 metais.

Kiaušinių era
Pagrindinis šios eros atstovas buvo Ernest Goodpasture. Jis atrado, kad kai kurie virusai gali būti auginami kiaušiniuose. Kodėl tai buvo svarbu? Kiaušiniai yra pigūs ir, svarbiausia, sterilūs. Ėjo 1930-ieji, dar neatrasti antibiotikai, nėra penicilino. Auginant ląstelių kultūras ilgą laiką didėdavo rizika, kad jos bus apkrėstos bakterijomis. Kiaušiniai – natūralus sterilus gamtos duotas inkubatorius, tai labai nebrangus, paprastas ir saugus būdas auginti virusus skiepams gaminti.
Virusas, geriausiai tinkantis auginti kiaušiniuose, yra gripo virusas (juk tai iš esmės yra paukščių virusas). Ir dabar skiepai nuo gripo gaminami auginant juos kiaušiniuose. Pagrindinis mokslininkas šioje srityje buvo Thomas Francis iš Mičigano universiteto. Tačiau jis pastebėjo, kad skiepai nuo gripo veikdavo tik trumpą laiką – vienų metų skiepas būdavo neveiksmingas kitais metais. Tuo metu žmonės dar nebuvo supratę, kad gripo virusas kasmet kinta – tai vadinama antigeniniu „poslinkiu“ (antigenic drift).

Ląstelių kultūros era
Tai era, kurioje skiepų mokslas yra dabar. Ji prasidėjo 1950-aisiais, kai buvo sukurti nauji skiepai nuo poliomielito. Juos atrado mokslininkų grupė: John Enders, Thomas Weller ir Frederick Robbins. Jie parodė, kad galima auginti poliomielito virusą ne nervinėse ląstelėse. Už šį indėlį 1954 metais visi trys buvo apdovanoti Nobelio premija medicinos srityje (antrasis toks prizas už pasiekimus tyrinėjant skiepus).
Naudodamasis Enders, Weller ir Robbins atrasta technika, kitas mokslininkas – Jonas Salk – sukūrė sėkmingą poliomielito vakciną. Jis augino virusą beždžionių inkstų ląstelėse, iš jų išskirdavo virusą ir jį apdorodavo formaldehide. Savo sukurtus skiepus išbandė su 700 žmonių Pitsburgo srityje, rezultatai parodė, kad skiepai yra saugūs ir veiksmingi. Vėliau buvo atliktas kur kas didesnės apimties bandymas – didžiausias dalyvių skaičiumi skiepų istorijoje, ir vienas didžiausių medicinos istorijoje. Jame dalyvavo 1,8 milijono vaikų. 420 000 iš jų gavo tris skiepų dozes, 200 000 vaikų buvo „skiepyti“ placebu, likę 1,2 milijono vaikų buvo stebimi („kontrolinė grupė“). Dabartiniai panašūs tyrimai gali būti atliekami su 70 ar 80 tūkstančių vaikų. Norint tirti 1,8 milijono vaikų, tai kainuotų apie 3-3,5 milijardo dolerių. Salk tyrimo rezultatai parodė, kad skiepai nuo poliomielito veiksmingi.
Poliomielito skiepų istoriją žymi tragedijos. Pradžioje licencijas jiems gaminti gavo penkios bendrovės. Dvi iš jų buvo patyrę skiepų gamintojos. Kitos trys – Wyeth, Pittman-Moore ir Cutter Laboratories – buvo mažesnės bendrovės. Ir… jos net netestavo savo skiepų prieš naudojimą. Dabar tai būtų neįsivaizduojama. Cutter Laboratories padarė klaidą gamindama skiepus. Poliomielito virusas nebuvo visiškai deaktyvuotas. Dėl to apie 120 000 vaikų, gavusių tokią vakciją, buvo užkrėsti gyvu poliomielito virusu. Iš jų apie 40 000 susirgo trumpalaikiu poliomielitu, 200 liko paralyžiuoti visam laikui, o 10 mirė. Vadinamasis Cutter incident buvo viena baisiausių, jei ne pati baisiausia, biologinių nelaimių JAV istorijoje.
Po šios tragedijos JAV pradėjo griežtai reguliuoti skiepus. Bendrovėms buvo uždrausta gaminti skiepus prieš tai jų netestavus. Reikalavimai testavimams tapo labai aukšti. Bendrovės turi įrodyti, kad jų skiepai saugūs ir efektyvūs, ir tik tada gali gauti licenciją. Visi šie reikalavimai kilo būtent po to tragiško incidento.
Kitą poliomielito vakciną sukūrė Albert Sabin. Jis išaugino poliomielito virusą beždžionių inkstų bei sėklidžių ląstelėse ir susilpnindavo virusą, sukurdamas per burną skiepijamą vakciną (oral polio vaccine). JAV ji buvo naudojama nuo 1960 iki 2000 metų. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro svetainėje rašoma, kad Lietuvoje tokia vakcina (Sabino vakcina) pradėta skiepyti 1957 metais. O nuo 2007 metų skiepijama tik IPV vakcina (Salko vakcina). Abi šios vakcinos veiksmingos nuo visų trijų poliomielito viruso tipų. Sabin sukurtų skiepų dėka poliomielito virusas dar 1991 metais buvo eliminuotas iš Vakarų pusrutulio. Paskutinis susirgimas tais metais užfiksuotas Peru.

Skiepų kūrėjai – ir ankstesni, ir dabartiniai – neabejoja savo kuriamų skiepų nauda. Tai parodo ir faktas, kad savo kuriamais skiepais jie visų pirma skiepydavo savo vaikus. Tai darė ir pirmieji skiepų kūrėjai, ir Jonas Salk, ir dabartiniai mokslininkai. Pvz., šį kursą dėstantis Paul A. Offit, vienas rotaviruso kūrėjų, elgėsi taip pat – jis savo sūnų rotaviruso skiepu paskiepijo dar 1992, t.y. keliolika metų prieš tai, kai šis skiepas gavo licenciją.

Paskelbta temoje Coursera, Vaccines | Komentarai įrašui Coursera “Vaccines”. Skiepų istorija: Audiniai, kiaušiniai, ląstelės yra išjungti

Coursera “Vaccines”. Skiepų istorija: Virusai

2013 09 07 | Asta

Skiepų pradžia gali būti vadinama „gyvūnų era“. Skiepų pradininkas – Edward Jenner, XVIII amžiaus pabaigoje sukūręs skiepus nuo raupų. Jenner buvo daktaras, gyvenęs Pietų Anglijoje. Jis pastebėjo, kad kas dvejus-trejus metus kaimus nusiaubia raupų epidemija. Dėl to nemažai žmonių mirdavo – maždaug trečdalis užsikrėtusiųjų. Kitas trečdalis apakdavo. Ir beveik visiems likdavo gilūs negražūs randai. Tačiau Jenner atkreipė dėmesį, kad raupai nepaliesdavo melžėjų. Tą jau prieš keletą dešimtmečių buvo pastebėjęs ir fermeris Benjamin Jesty. Kodėl melžėjos neužsikrėsdavo? Dažnai ant karvių tešmenų būdavo pūslelių. Melžėjos dėl to irgi dažnai turėjo pūslelių ant rankų bei riešų – ir būtent tai, atrodo, jas saugojo nuo raupų.

Tai buvo 1796 metai. Praeis keli dešimtmečiai, kol kas nors susigaudys, kas tokie yra virusai. Jau nekalbant apie bakterijas ir jų skleidžiamas ligas. Taigi Jenner nežinojo to, kas medicinos mokslui aišku dabar. Jis negalėjo žinoti, kad cowpox (karvių raupai) virusas, dėl kurio ant jų tešmenų atsirasdavo tų pūslelių, yra panašus į žmonių raupus tiek, kad apsauga nuo vienos ligos garantuoja apsaugą ir nuo kitos.

Jenner paėmė kelias savo melžėjos pūsleles ir įšvirkštė jų skystį berniukui vardu James Fipps. (Diskusijų forume keli nariai netruko pastebėti, kad tokio mokslinio tyrimo dabar niekaip nepatvirtintų jokia medicininės etikos komisija.) Tai buvo ne vakcinacija, o varioliacija (lotyniškai raupai yra variola). Apie pastarąją žmonės jau senokai žinojo: jei paimsite pūslę žmogaus, persirgusio raupais (ir nenumirusio, žinoma), tą pūslę išdžiovinsite ir sumalsite, o tada įšvirkšite į veną ar tiesiog įkvėpsite, tada keliskart sumažinsite tikimybę užsikrėsti raupais. Varioliacija yra vienas iš inokuliacijos pavyzdžių: kai gyvi mikroorganizmai įleidžiami į kitą organizmą taip jį užkrečiant.

Paul Offit pateikia pavyzdį, parodantį, kad varioliacija buvo gerai žinoma XVIII amžiuje. Benjamin Franklin (vienas JAV kūrėjų, vadinamųjų „Founding Fathers“, kuris, nors ir nebuvo JAV prezidentu, nusipelnė būti vaizduojamas ant 100 dolerių banknoto) apgailestavo, kad jo penkerių metų sūnelis mirė nuo raupų ir nebuvo varioliuotas. Paul Offit pajuokauja, kad Pensilvanijos universitete reikalaujama nors kartą savo kalboje paminėti Frankliną. Juk jis buvo pagrindinis šio universiteto įkūrėjas.

Varioliacija nebuvo nekalta procedūra. Kartais žmonės nuo to net numirdavo. Be to, po varioliacijos toje vietoje likdavo labai didelė raudona skausminga pūslelė. Grįžtame prie Jenner 1796-aisiais. Jis mąstė taip: paskiepiju vaiką karvių raupais, tada padarau varioliaciją ir pažiūrėsiu, kaip atrodo ta pūslelė. Paaiškėjo, kad paskiepytiems ir tada varioliuotiems žmonėms dažniausiai nebūdavo jokios reakcijos, arba ta pūslelė būdavo minimali. Jenner padarė išvadą, kad skiepijimas karvių raupais apsaugo žmones nuo raupų. Jis buvo teisus.

Žodžio „vakcina“ kilmė. Kadangi Jenner sukūrė skiepus iš karvių raupų, iš to ir kilo vakcinacijos pavadinimas. Lotyniškai vacca reiškia karvę.

Skiepai nuo raupų – pirmieji ir itin sėkmingi. Manoma, kad raupai per žmonijos istoriją į kapus nusinešė per 500 milijonų gyvybių. Atradus skiepus, paskutinysis užsikrėtimas raupais užregistruotas Somalyje 1977 metais. Raupai – vienintelė liga, kurią skiepų dėka pavyko visiškai eliminuoti nuo Žemės paviršiaus. Paul Offit manymu, tai įmanoma padaryti ir su kitomis ligomis, pvz., poliomielito ar kiaulytės virusais.

Pasiutligė
Praėjus beveik šimtui metų nuo Jenner atrastų skiepų nuo raupų, Louis Pasteur (taip, tas pats garsusis prancūzų chemikas) susidomėjo pasiutlige. Paryžiaus gatvėse tuo metu karaliavo daugybė pasiutusių šunų. Pasiutligė yra turbūt pavojingiausia užkrečiamoji liga – jei pasirodo pirmieji jos simptomai, tikimybė numirti siekia praktiškai 100%. Todėl daug kas bandė atrasti nuo jos vaistų.
Pasteras pasiėmė šunį, mirusį nuo pasiutligės. Tada sumalė, hm, jo galvos bei nugaros smegenis. Gautą medžiagą įšvirkštė triušiui. Taip užkrėstas pasiutlige triušis nugaišdavo. Pasteras išimdavo triušio nugaros smegenis ir palikdavo porai savaičių džiūti. Jis atrado, kad inokuliavus išdžiūvusius nugaišusio triušio nugaros smegenis kitiems triušiams, pastarieji įgaudavo imunitetą. Pasterui toks rezultatas suteikė vilties. Tiesa, jis nebuvo daktaras, tai bandymai su žmonėmis buvo ne visai legalus dalykas.
Tačiau kartą atsirado berniukas, kuriam į veidą ir liemenį buvo įkandęs pasiutęs šuo. Pasteras berniukui įšvirkštė sudžiovintas triušio nugaros smegenis. Dabar jau medicinai žinoma, kad tokiose smegenyse buvo beveik numarintas pasiutligės virusas. Pasteras atliko kelias inokuliacijas. Paskutiniaisiais kartais nugaros smegenys buvo vis mažiau išdžiūvę. Tiesą sakant, inokuliacijos pabaigoje jis berniukui švirkštė gyvą pasiutligės virusą. Tačiau iki to laiko vaikas jau buvo gavęs imunitetą iš negyvo pasiutligės viruso.
Tokia procedūra buvo kiek rizikinga. Žmonės inokuliuojami medžiaga, kuri iš dalies gaunama iš nervinių ląstelių. Galvos ir nugaros smegenyse yra mielino – jo turi ir žmonės. Įgaunamas imunitetas gali sukelti stiprų šalutinį poveikį, netgi paralyžių. Tai atsitikdavo maždaug vienam žmogui iš 250 (0,4%). Tačiau žmonės sutikdavo rizikuoti – juk nuo pasiutligės skiepydavo jau užsikrėtusių šunų apkandžiotus žmones. Kadangi mirties nuo pasiutligės tikimybė buvo beveik 100%, žmonės sutikdavo prisiimti 0,4% stipraus šalutinio poveikio nuo skiepo riziką.
Pastero išrasta pasiutligės vakcina naudojama ir dabar. Kasmet tūkstančiai žmonių užsikrečia pasiutlige, ypač neturtingose šalyse. Šie skiepai gelbėja gyvybes.

Poliomielitas
Pirmuosius skiepus nuo poliomielito 1930-aisiais sukūrė dvi tyrėjų grupės. Abi naudojo beždžiones. Jas užkrėsdavo poliomielito virusu, tada skiepus kurdavo iš beždžionių galvos ir nugaros smegenų. Tiesa, abiem grupėm kilo problemų. Vieni skiepų gamyboje naudojo ricinoleatą, kiti – formaldehidą. Nei vienas, nei kitas nenumarindavo poliomielito viruso. Buvo vaikų, kurie, paskiepyti tokia vakcina, susirgo ir net mirė nuo poliomielito. Dėl šių tragedijų skiepų nuo poliomielito tyrimai sustojo keletui dešimtmečių. Tai buvo „gyvūnų eros“ skiepų istorijoje pabaiga.

Paskelbta temoje Coursera, Neklasifikuota, Vaccines | Komentarai įrašui Coursera “Vaccines”. Skiepų istorija: Virusai yra išjungti

Coursera „Vaccines“: Mokslininkas apie skiepus

2013 09 07 | Asta

Nuo rugsėjo 3d. prasidėjo 9 savaičių MOOC „Vaccines“ („Skiepai“). Jį parengė Pensilvanijos universiteto (priklausančio „Ivy League“) Perelman medicinos mokykla. Dėstytojas – žymus skiepų mokslininkas, pediatrijos daktaras Paul A. Offit, vienas iš rotaviruso skiepų išradėjų.
Labai abejoju, ar į šį kursą bus užsirašiusių daug „antiskiepų judėjimo“ žmonių. Jiems turbūt vien Paul A. Offit vardas sukeltų didžiulę atmetimo reakciją. Šis pediatras yra parašęs ne tik daugybę mokslinių straipsnių, bet ir nemažai šviečiamojo pobūdžio knygų apie skiepus. Kelių jų pavadinimai:

• „Killing Us Softly: The Sense and Nonsense of Alternative Medicine“ (JAV leidimo pavadinimas kiek skiriasi: „Do You Believe in Magic?“) – „Mus žudo švelniai: Alternatyviosios medicinos sąmonės ir nesąmonės“ (JAV – „Ar tikite burtais?“);
• „Deadly Choices: How the Anti-vaccine Movement Threatens Us All“ – „Mirtini pasirinkimai: Kaip anti-skiepų judėjimas kelia grėsmę mums visiems“
• „Vaccines and Your Child: Separating Fact from Fiction“ (su bendraautore) – „Skiepai ir jūsų vaikas: Atskiriant faktus nuo prasimanymų“
• „The Cutter Incident: How America‘s First Polio Vaccine Led to the Growing Vaccine Crisis“ – „Cutter incidentas: Kaip Amerikos pirmieji skiepai nuo poliomielito paskatino augančią skiepų krizę“
• „Your Baby‘s Best Shot: Why Vaccines are Safe and Save Lives“ (su bendraautoriais)
Žodžiu, turėtų būti aišku, kad kurse nebus jokių „kitų pusių“ (kad ir ką tai galėtų reikšti), „už ir prieš argumentų“ – „antiskiepininkams“ nėra ką veikti. Na, nebent forumuose piktintis ir bandyti įtikinti kitus, kad dėstytojas neprofesionalus, neobjektyvus ir t.t.

Kursas nei itin ilgas, nei labai intensyvus. Aprašyme nurodyta, kad jam pakanka skirti vos 2 valandas per savaitę. Sėkmingai kursą pabaigę gaus sertifikatus („Statement of Accomplishment“). Pensilvanijos universiteto „Coursera“ sertifikato dar neturiu, tai dar viena paskata užsiregistruoti ir daugiau sužinoti apie skiepus.

Įvadinė paskaita
Paul Offit kursą pradeda nuo to, kad JAV yra žmonių, kurie nusprendžia nesiskiepyti (tiksliau, neskiepyti savo vaikų). Priklausomai nuo valstijos, galimos trys priežastys, kurias tokie žmonės gali pateikti:
• Medicininė. Na, čia klausimų nekyla. Jei vaikas (ar suaugęs) yra alergiškas tam tikrai skiepo sudedamajai daliai, tai skiepyti negalima. Pvz., kiaušinio proteinui, kuris yra skiepuose nuo gripo. Ar želatinai, kuri naudojama kaip stabilizatorius vėjaraupių skiepuose.
• Filosofinė, arba asmeninių įsitikinimų. Pasak daktaro Offit, tokią priežastį atsisakant skiepų leidžia pateikti pusė JAV valstijų. Jam ši priežastis atrodo nepriimtina. Juk nereikia skiepais „tikėti“, kad jie veiktų – reikia susipažinti su moksline puse, vadinamąja „įrodymais grįsta medicina“.
• Religinė. JAV tokią priežastį leidžia pateikti beveik visos valstijos, išskyrus Vakarų Virginiją ir Misisipę. Paul Offit kyla klausimas – jei jūsų religija draudžia skiepus, kokia tai religija? Tai negali būti viena iš didžiųjų religijų, nes jų šventosiose knygose nėra užsimenama apie skiepus – ir nenuostabu, juk pirmieji skiepai atsirado tik XVIII amžiaus pabaigoje. Na, nebent tai būtų kokia nors iš naujųjų krikščionių sektų, kurių požiūris į mediciną labai skeptiškas ir jie vengia apskritai gydytis, ne tik skiepytis.

Kurso tikslas: suprasti, kas ir kokie yra skiepai, kaip jie gaminami, kaip jie veikia, ir kodėl jie vis dar yra svarbūs.

Paskelbta temoje Coursera, Vaccines | Komentarų: 3

Financial Engineering and Risk Management: pradžia

2013 04 07 | Asta

“Financial Engineering and Risk Management” – 10 savaičių kursas, kurį parengė Martin Haugh, Garud Iyengar ir Emanuel Derman iš Columbia universiteto (Niujorkas). Tiksliau, Martin ir Garud yra kurso dėstytojai, o profesorius Derman atlieka „kviestinio svečio“ vaidmenį. Finansų inžinerijos specialistams Derman pavardė turbūt būtų girdėta. Aš tokia nesu, tai negaliu sakyti, kad suveikė „įžymybės“ faktorius – į šį kursą užsiregistravau ne dėl to, kad tarp jo rengėjų yra įrašytas Emanuel Derman.

Tai gan techninis finansų inžinerijos ir rizikos valdymo kursas. Rekomenduojama, kad studentai turėtų tikimybių teorijos ir statistikos bei algebros (linear algebra ir calculus) pagrindus. Be to, norint atlikti kurso užduotis, reikia gerai išmanyti Excel, arba mokėti programuoti Matlab, R, Python ar kita programavimo kalba. Lyginant su kitais Coursera kursais, „Financial Engineering and Risk Management“ yra ilgas – net 10 savaičių. Be to, ir planuojamas krūvis nemažas – apie 8-10 valandų per savaitę. Aprašyme paminėta, kad bus gilinamasi į išvestinių finansinių priemonių (derivatives) kainų nustatymą, investicijų portfelio optimizavimą bei rizikos valdymą. Taip pat bus kritiškai vertinamas tų modelių praktinis pritaikymas. Man kurse dėstomos temos nėra visiškai naujos – daugumą jų esu studijavusi, o kai kuriuos modelius ir pati esu dėsčiusi ar dėstau finansų kursuose. Norėjau atnaujinti ir pagilinti savo žinias finansų inžinerijos srityje, o taip pat – ir iš studento pusės įvertinti, kaip šį kursą dėsto vieno geriausių JAV universitetų dėstytojai.

Oficialiai kursas trunka nuo vasario 24 d. iki gegužės 5 d. Tačiau jau vasario 16 d. gavau laišką, pranešantį, kad galima jungtis prie kurso medžiagos ir pradėti studijuoti – organizatoriai pora savaičių anksčiau įkėlė pirmųjų dviejų savaičių medžiagą. Manau, taip padaryta siekiant mažesnio studentų „nubyrėjimo“. Bei norint apsidrausti ir turėti laiko išspręsti įvairius galimus techninius ir kitokius nesklandumus – juk kursas organizuojamas pirmą kartą. Dėstytojai parašė, kad į kursą užsiregistravo apie 65 000 žmonių. Įdomu, kiek iš jų ėmė studijuoti, ir kiek iš jų išbus visas 10 savaičių – ar kaip aktyvūs dalyviai, ar kaip pasyvūs klausytojai.

Be pirmųjų dviejų savaičių video paskaitų, organizatoriai dar įkėlė ir papildomos medžiagos (skaidrės bei video paskaitos). Ji skirta norintiems pasikartoti studijoms reikalingus pagrindus: tikimybių teorija, skirstiniai, vektoriai, matricos, optimizavimas. Įkelta ir papildomos medžiagos norintiems daugiau sužinoti apie kai kuriuos kurse minimus finansų inžinerijus terminus: martingales, Brownian motion ir kt. (tikslių lietuviškų pavadinimų nežinau). Niekaip neprisiruošiu tos papildomos medžiagos peržiūrėti – įtariu, tam atrasiu laiko tik pasibaigus kursui (jei manysiu, kad verta tam skirti laiko).

Užsiregistruodama į kursą žinojau, kad norėsiu gauti kurso baigimo sertifikatą. Ne tik dėl „pliusiuko“, juolab suprantu, kad iš esmės tas sertifikatas nieko nereiškia. Man tai kaip savęs motyvavimo priemonė – įsipareigojimas sau, kad studijuosiu kurso medžiagą, skirsiu pakankamai laiko, kad į ją įsigilinčiau ir kažką išmokčiau. Todėl prisijungusi prie kurso svetainės iškart susiradau informaciją, ko reikia sertifikatui gauti. Bus 9 užduočių rinkiniai (problem sets), iš kurių reikia „išlaikyti“ 7. Pereinamasis balas – 60 procentų. Baigiamojo egzamino nebus. Kiekvienam užduočių rinkiniui išspręsti skiriama 10 dienų (išskyrus du pirmuosius, kuriuos buvo galima bandyti spręsti likus kelioms savaitėms iki oficialios kurso pradžios). Po to dar skiriama 10 dienų, bet jau su „baudomis“ – 10 procentų už vėlavimą bei po 3 procentus už kiekvieną vėluotą dieną. Tačiau visiems 9 užduočių rinkiniams skiriama 10 „vėlavimo dienų“, kurias galima bet kada panaudoti po pirminio termino (soft deadline) ir negauti vėlavimo baudų.

Kadangi tai tik antrasis mano MOOC, o ir tik pirmasis Coursera dalykas, kuriame reikės daryti testus (quizzes), prisijungiau pasižiūrėti, kaip jie veikia. Ir iškart užkliuvo vienas punktas: „# of Attempts: 0/100“. Galvoju, kažkas čia ne taip – negali būti, kad mums leidžiama kiekvieną užduočių rinkinį bandyti spręsti net šimtą kartų! Parašiau klausimą į kurso diskusijų forumą. Labai greitai, dar tą pačią dieną, gavau atsakymą iš vieno iš kurso dėstymo asistentų. O vėliau dar ir Martin Haugh (vienas iš dviejų kurso dėstytojų) patikslinimą parašė. Labai maloniai nustebino toks greitas reagavimas. Juolab kursas dar oficialiai nebuvo prasidėjęs. Profesionalu!

Supratau teisingai – iš tikrųjų galime bandyti net 100 kartų – tai Coursera nustatytas maksimumas. Uždavinių rinkiniai nėra tiesiog klausimai su pasirenkamaisiais atsakymais, todėl aklai spėliojant to 100 kartų neužteks norint teisingai atsakyti į 60 procentų klausimų. Bet vis tiek man tai atrodo daugoka… Aišku, priklauso nuo kurso tikslo. Kadangi galima gauti tiesiog Coursera sertifikatą, bet ne oficialų Columbia universiteto kurso baigimo pažymėjimą ar formalius kreditus studijoms aukštojoje mokykloje, tai ir tas bandymų skaičius gali būti didelis. Juk pagrindinis tikslas – kažko išmokti, o tą lengviau daryti nebijant klysti.

Kursas oficialiai dar nebuvo prasidėjęs, bet diskusijų forumas jau „užvirė“. Populiariausia pradinė tema – „Prisistatykime“. Pati joje nerašiau, bet truputį paskaitinėjau. Dalyvių geografija labai plati: Indija, Kenija, Gana, Nigerija, Kolumbija, Pakistanas, Šri Lanka, Portugalija, Haitis, St Vincent and the Grenadines, Ispanija, JAV, Graikija, Togas, Meksika, Indonezija, Bulgarija, Rusija, Burkina Faso, Jungtinė Karalystė… (čia tik kelios pirmosios iš daugiau nei 400 žinučių toje temoje). Žinau, kad kurse yra dar bent vienas lietuvis – pastebėjau lietuvišką vardą ir pavardę viename diskusijų forume. Beje, tas lietuvis pradėjo temą, skirtą padėkoti kurso organizatoriams: „Appreciation to professors Martin Haugh and Garud Iyengar thread“.

Vienam dalyviui parūpo sužinoti, kiek kam metų. Gal todėl, kad dauguma dalyvių yra „tiksliukai“ (baigę ar studijuojantys matematiką ar inžinerinius mokslus, dirbantys bankuose „kvantais“ (quant, quantitative analyst) ir pan.), toks klausimas daugeliui nepasirodė keistas ir susilaukė daug atsakymų. Tiesa, kai kurie atsakė anonimiškai (Coursera sistema leidžia pasirinkti, ar diskusijų forume žinutę publikuoti su nario vardu ir pavarde, ar anonimiškai). Atsakiusių dalyvių amžius: nuo 19 iki 68.

Kitas „užviręs“ diskusijų forumas – „Study groups“. Tradiciškai studentai jungiasi pagal geografiją: kiniečiai, anglai, prancūzai ir t.t. Na ir kaipgi be Facebook grupės. Prisijungiau, šiuo metu joje yra 465 nariai, bet aktyvumo labai mažai. Nustebino tai, kad pradžioje daug kas rašė į diskusijų forumus ar Facebook grupę, kviesdami prisijungti prie jų LinkedIn ar Skype. Na kodėl norėčiau ką nors priimti į savo LinkedIn kontaktus vien todėl, kad tas žmogus, kaip ir aš, yra užsiregistravęs į „Financial Engineering and Risk Management“ kursą?

Paskelbta temoje Financial Engineering and Risk Management (Coursera) | Komentarai įrašui Financial Engineering and Risk Management: pradžia yra išjungti

Užsikrėčiau „Coursera“ MOOC virusu

2013 04 02 | Asta

Panašu, kad šiemet didžiąją dalį savo laisvalaikio skirsiu MOOC studijoms. Einant į pabaigą pirmajam mano „Coursera“ kursui E-learning and Digital Cultures (kuris ir paskatino pradėti rašyti šį blogą), ėmiau galvoti, į kokį dalyką užsiregistruoti toliau. Svarstymų AR toliau tęsti MOOC net nebuvo – jaučiau, kad užsikrėčiau MOOC virusu.

Taigi, reikėjo nuspręsti, ką toliau studijuosiu. Pasirinkimas didžiulis – vien „Coursera“, didžiausia MOOC platforma, siūlo daugybę įvairiausių kursų, jie turi 62 universitetus-partnerius. Nekalbant jau apie Udacity, edX ir kitas mažesnes MOOC platformas.

Nutariau, kad rinksiuosi tai, kas būtų ir įdomu, ir naudinga tiek asmenine, tiek profesine prasme. Be to, prioritetą teiksiu žymiausiems ir geriausiems universitetams – ok, čia gal tuštybė, bet jei galiu studijuoti kursą, kurį parengė Ivy League ar kitų prestižinių JAV universitetų dėstytojai, tai kodėl gi ne?

Ir dar pasižadėjau sau, kad vienu metu studijuosiu tik vieną MOOC, kad datos nepersidengtų. Nes įsijautus galima užsiregistruoti į daugybę kursų, o po to nė vienam normaliai laiko neturėti. Aišku, tie sertifikatai beverčiai, bet vien dėl savęs smagu jų gauti.

Tiesa, šį paskutinįjį pažadą iškart ir sulaužiau… Na, tiksliau, padariau išimtį. Taip jau gavosi, kad dabar vienu metu studijuoju du MOOC. Daugiau taip nedarysiu, viešai pasižadu – sunku rasti laiko abiems.

E-learning and Digital Cultures oficialiai baigėsi kovo 4 dieną. Jam dar nepasibaigus užsiregistravau į vasario 24d. prasidedantį 10 savaičių kursą „Financial Engineering and Risk Management“, kurį rengia Columbia universiteto (priklausančio Ivy League) dėstytojai. Tai gan specifinis techninis finansų kursas. Daugumą temų esu studijavusi ar bent jau apie jas skaičiusi. Norėjau atnaujinti ir pagilinti žinias finansų inžinerijos srityje – gal ir darbui netiesiogiai pravers. Šis kursas truks iki gegužės 5 dienos.

Antrasis kursas, kurį dabar studijuoju „Coursera“ platformoje, yra kovo 25d. prasidėjęs 6 savaičių „A Beginner‘s Guide to Irrational Behavior“, kurį rengia behavioural economics „žvaigždė“ Dan Ariely iš Duke universiteto. Tiesą sakant, aš apie jį nieko nežinojau – užsiregistravau, nes mane domina elgsenos ekonomika / elgsenos finansai. Šis kursas oficialiai baigsis gegužės 6 dieną.

Paskelbta temoje Coursera | Komentarai įrašui Užsikrėčiau „Coursera“ MOOC virusu yra išjungti

E-learning and Digital Cultures: pabaiga (?)

2013 03 17 | Asta

Šis Coursera kursas baigėsi kovo 4 dieną. Atrodo, ką čia dar rašyti. Bet… Jei dalis „kursiokų“ (arba, kaip viena dalyvė pavadino, fraingers) vis dar bendrauja, vadinasi, kursas pavyko ne tik turinio prasme, bet ir kaip kontaktų užmezgimas (networking).

„E-learning and Digital Cultures“ buvo visiškai kitoks, nei tikėjausi. Tiesiogiai apie e-mokymą nelabai ką naujo išmokau. Apie skaitmenines kultūras – tikrai taip. Formalus kurso turinys buvo neįprastas. Patys dėstytojai pripažino, kad tai eksperimentas. Atrodo, ką bendro su e-mokymu turi utopijos/distopijos, technologinis determinizmas, humanizmas ir transhumanizmas… Daugiau filosofijos ar šiaip pamąstymų nei konkrečių patarimų ar mokymų apie e-mokymą ar skaitmenines kultūras.

Vienas dalyvis parašė neigiamą atsiliepimą, kuriame kursą palygino su… konservų dėžute. Maždaug: menininkai atnešė konservų dėžutę į meno galeriją ir padėjo ant pjedestalo. Kitą dieną lankytojai apžiūrinėjo tuos konservus, interpretavo kaip meną, grįžo namo ir savo draugams pasakojo apie „patirtą nuostabią juos transformavusią patirtį“. Esu mačiusi nemažai šiuolaikinio meno, visokiausių provokacinių „instaliacijų“ ir pan., ir ne kartą buvo kilusi mintis, kad tai pseudo menas, kad tas „meno kūrinys“ buvo sugalvotas ir sukurtas per keletą minučių, o po to jau tegu lankytojai ir „meno žinovai“ interpretuoja ir gilinasi. To dalyvio nuomone, šis kursas ir buvo toks pseudo menas, „konservų dėžutė“, kurią dėstytojai kažkaip sugebėjo nepastebėti pateikti tarp kitų Coursera kursų. Ir sarkastiškai pažymėjo, kad kursas tinka tiems, kurie nori „praktikuoti meno žinovų įgūdžius“ ar „rašyti blogus apie gilias transformuojančias patirtis“.

Gal tai vienas kurso atvirumo požymių, bet apie tą neigiamą atsiliepimą sužinojau skaitydama kurso dėstytojų blogą. Jie ne tik citavo tą atsiliepimą, bet ir atsakė į kritiką. Dėstytojui kurso palyginimas su „konservų dėžutė kaip meno kūriniu“ net savotiškai patiko – juk jų kursas ir buvo eksperimentinis, kitoks. Jie nenorėjo pateikti filmuotų paskaitų. Vienas tikslų – parodyti, kad MOOC gali būti ir kitokie, ne tik nekvestionuojamos paskaitos, šalia kurių dalyvių interpretacijos, kūrybingumas bei prieštaraujančios nuomonės yra tik antraeiliai dalykai.

Tą „kitoks“ dažnai skaičiau dalyvių atsiliepimuose (forumuose, Facebook grupėje, Twitter žinutėse , bloguose). Man, kaip ir daugeliui kitų, tai buvo pirmasis Coursera MOOC. Bet ne paskutinis. Įdomu, kaip po tokio netradicinio MOOC atrodys kiti kursai, kuriuose dažniausiai pateikiamos filmuotos paskaitos (pvz., skaidrės su balsu už kadro) su integruotais testukais (klausimai su pasirenkamaisiais atsakymais).

#edcmooc mirė, tegyvuoja #edcmooc?
Kursas baigėsi, bet bendravimas – ne (bent jau tiems, kurie to nori).

Oficialus kurso puslapis nėra uždarytas. Kiek suprantu, tokia Coursera tvarka – nors ir dalykas oficialiai baigėsi, kurso archyvas lieka pasiekiamas. Diskusijų forumuose vis dar pasitaiko žinučių, bet jos gan vienodos: klausinėjama apie sertifikatus, įvertinimus, išsakomi atsiliepimai apie kursą, kritikuojama, pateikiama rekomendacijų būsimiems kursams…

Kurso Facebook grupė gan gyvybinga, kasdien po keletą žinučių ar komentarų dar parašoma. Pastarąją savaitę daugumai buvo aktualu, kada gi gausime oficialius kurso baigimo pažymėjimus. Grupėje prisiregistravę 4 670 narių, kol kas niekas neskuba išsiregistruoti.

Kurso Twitter irgi vis dar aktyvus, kasdien po keletą žinučių su #edcmooc žyma. Be to, kursui oficialiai pasibaigus ir toliau entuziastai organizuoja Twitter Chat. Dalyvavau dviejuose: kovo 9d ir kovo 16d. Pirmasis buvo skirtas pasidalinti įspūdžiais apie kursą. Pokalbio pradžioje visi prisistato. Parašiau, kad sveikinuosi iš Lietuvos. Tai viena narė atsakė, kad jos seneliai kilę iš Lietuvos ir emigravę į JAV. Mažas pasaulis. Twitter Chat dalyvių geografija tokia plati, kad viena net parašė žinutę, kad tai „Like a United Nations gathering!” Vienas pokalbio klausimų prašė apibūdinti kursą trimis žodžiais. Parašiau: „Interesting, unexpected, rollercoaster“. Pokalbis vyko labai aktyviai, per valandą buvo parašyta virš 7000 žinučių – savaime suprantama, praktiškai neįmanoma visų jų perskaityti. Antrasis Twitter Chat buvo ramesnis, mažiau dalyvių, mažiau žinučių, bet užtat buvo galima ir padiskutuoti, kažkas panašaus į pokalbį vyko, o ne tik žinučių rašymas ir greitas kitų minčių skaitymas. Gal ir kurso pabaiga turėjo įtakos, o gal ir pokalbio tema – apie tai, kaip kurso patirtį ir išmoktus dalykus taikome savo tiesioginiame darbe.

Sukurta ir kurso grupė LinkedIn profesinių kontaktų tinkle. Prisijungiau, nors dar patys dalyviai nežino, ką su ta grupe daryti, kuo ji skirsis nuo bendravimo Facebook grupėje ar kitose platformose.

Prisijungiau prie naujos kurso dalyvių entuziastų iniciatyvos – „kursiokų“ skaitymo grupės goodreads svetainėje. Mintis: išsirenkame po knygą ar kitą skaitinį ir po mėnesio jį aptariame. Kol kas planuojama rinktis legaliai nemokamai prieinamus kūrinius. Pvz., pirmasis – William Morris „News from Nowhere“, parašytas 1890 metais. Jam jau negalioja autorių teisės, tai nemokamai parsisiunčiau iš Project Gutenberg ir įsikėliau į savo Kindle skaityklę. Knygą reikėtų perskaityti iki kovo pabaigos. Diskutuojama bus ne tik goodreads forume, bet ir Twitter Chat balandžio 6 dieną (naudojant tą pačią #edcmchat žymą).

Mano „mokymosi rezultatai“
Kai kurie dalyviai kurso pradžioje skundėsi, kad dėstytojai nepateikė dalyko „mokymosi rezultatų“ (learning outcomes). Maždaug: jei jų nežinome, tai kaip galime mokytis, kaip žinosime, kad išmokome to, ko ir turėjome. Man kažkaip labai jau formaliai toks nusiskundimas nuskambėjo. Nors gal ir natūralu – juk kursas skirtas žmonėms, susijusiems su mokymu ir švietimu (kurso apraše nurodyta tikslinė grupė: „teachers, learning technologists, and people with a general interest in education“). Gal kam nors, dirbančiam švietimo srityje, tiesiog nesuvokiama, kaip gali būti dėstomas kursas be formaliai nurodytų „mokymosi rezultatų“.

Na, o kokie gi mano „E-learning and Digital Cultures“ mokymosi rezultatai? Vadinamųjų „specialiųjų gebėjimų“ (tiesiogiai susijusių su kurso turiniu) ne tiek ir daug. Pagal žymiąją Bloom’s Taxonomy jie būtų žemiausiuose lygiuose: žinojimas ir (iš dalies) supratimas: apibrėžti transhumanizmą, atpažinti technologinį determinizmą, pateikti utopijos ar distopijos pavyzdžių ir t.t.

Visi pagrindiniai „mokymosi rezultatai“ iš kurso priklausytų „bendrųjų gebėjimų“ kategorijai: pradėjau rašyti šį blogą, sukūriau „skaitmeninį artefaktą“ pirmąkart naudodama Prezi, dalyvavau Twitter Chat (pokalbiuose Twitter žinutėmis)… Ir dar – šis kursas (tiksliau – jo dalyviai-entuziastai) skatina išbandyti įvairius naujus įrankius, aktyviai dalyvauti „skaitmeninėse kultūrose“. Tai turbūt vienas esminių „mokymosi rezultatų“. Ne toks, kokį formaliai būtų galima rasti dalyko apraše. Bet labai svarbus.

Ir pabaigai…
Mano „E-learning and Digital Cultures“ blogo wordle (esu anksčiau ne kartą jų mačiusi, bet nežinojau, nei kokiu įrankiu, nei kaip tai kuriama):

O čia – vakar (kovo 16d.) gautas kurso baigimo pažymėjimas:

Paskelbta temoje E-learning and Digital Cultures (Coursera) | Pažymėta | Komentarai įrašui E-learning and Digital Cultures: pabaiga (?) yra išjungti

E-learning and Digital Cultures: penktoji savaitė

2013 03 07 | Asta

Paskutinioji #edcmooc savaitė skirta namų darbui ir kolegų darbų vertinimui. Žodžiu, jokių naujų skaitinių, jokių filmų, dirbkite prie savo „skaitmeninių artefaktų“ (digital artefact). Tai vienintelis formalus kurso įvertinimas, norint gauti baigimo pažymėjimą (sertifikatą).

Kas tas „artefaktas“? Tarptautinių žodžių žodynas pateikia tris apibūdinimus, kurie sunkiai siejasi su tuo, ko galėtų reikalauti kurso dėstytojai:
artefãktas [lot. arte – dirbtinai + factus – padaryta]:
1. biol. med.dirbtinis, manipuliacijų sukeltas reiškinys arba darinys;
2. psichol. netobulos eksperimento metodikos sukeltas reiškinys, pvz., duomenų įteigimas tiriamam asmeniui;
3. archeol. panašus į natūralų priešistorinių laikų radinys, kuriame galima įžvelgti žmogaus poveikį.
Na, su namų darbu siejasi nebent pati žodžio kilmė: „dirbtinai padaryta“. Tai vis dėlto, ko tie dėstytojai iš mūsų nori? Jų pateiktas apibrėžimas gan platus: „We mean something that is designed to be experienced digitally, on the web”.
Kiti reikalavimai:
• naudoti bent du iš šių: tekstas, vaizdas, garsas, video, nuorodos;
• turi būti lengva pasiekti ir peržiūrėti internete (pvz., be papildomų registracijų, be failų parsisiuntimo);
• turi būti pasiekiamas bent dvi savaites (stabili nuoroda).

Kadangi vertinsime vieni kitų „artefaktus“ (peer review, kitaip turbūt ir neįmanoma, jei kurse 5 dėstytojai, o studentų – tūkstančiai), pateikiami formalūs vertinimo kriterijai, jais reikia vadovautis ir kuriant savo „artefaktus“:
1. Artefaktas susijęs su viena ar keliomis kurse nagrinėtomis temomis.
2. Artefaktas rodo, kad jo autorius supranta bent vieną pagrindinę kurso mintį.
3. Artefaktas ką nors pasako apie skaitmeninį mokymą/švietimą.
4. Pasirinkta forma tinkama turiniui perduoti.
5. Artefaktas sukelia jūsų, kaip žiūrovo, reakciją, pvz., emocijas, mintis, veiksmus.

Dėstytojai rekomendavo eksperimentuoti su įvairiais virtualiais įrankiais, neapsiriboti tik tekstu su keliomis iliustracijomis. Išvardijo ir keletą tokių galimų įrankių: Voicethread, Storify, Xtranormal, Pixton, Issuu, Storybird, Weebly, Animoto, Prezi, Wikispaces, TedEd, Google Sites… Praktiškai visi jie man buvo negirdėti, jau nekalbant apie naudojimą. Supratau, kad, norėdama padaryti namų darbą, turėsiu ne tik sugalvoti, ką ir kokia forma pateiksiu, bet ir reikės išmokti naudotis nauju virtualiu įrankiu tam sukurti. Buvau mačiusi keletą Prezi prezentacijų, todėl nutariau savo artefaktą su juo ir kurti. Negalėjau skirti laiko ir įsigilinti į visus Prezi niuansus, tai pasirinkau paprasčiausią kelią: naudojau šabloną ir jį „apauginau“ savo tekstu, iliustracijomis iš Google Images, pora klipukų iš YouTube bei keliomis nuorodomis. Ir vis tiek tokiam paprastam Prezi sukurti prireikė kelių vakarų (neįskaitant „galvojimo laiko“ – bet tą galima daryti ir plaunant indus ar valantis dantis). Galutinis rezultatas, kurį pateikiau vertinimui, atrodo taip .

„Skaitmeninius artefaktus“ (tiksliau, nuorodas į juos) reikėjo pateikti iki trečiadienio, vasario 27d., vidurnakčio (Škotijos laiku). Vėliau, skaitinėdama diskusijų forumus, pastebėjau, kad nemažai kam suveikė „studento sindromas“: artefaktai buvo keliami paskutinėmis minutėmis, kai kurie dėl laiko juostų skirtumo sumaišė valandas ir pavėlavo, kitiems iškilo ryšio problemų ir pan. Tie, kurie pateikė savo artefaktų nuorodas, vasario 28d. gavo tris kitų studentų artefaktus, kuriuos reikėjo įvertinti: parašyti komentarą (iki 250 žodžių), atsižvelgiant į nurodytus 5 kriterijus; įvertinti pažymiu (ne atskirai pagal kriterijus, bet vieną bendrą: 0, 1 arba 2); trumpai aprašyti bendrą įspūdį, kurį sukėlė artefaktas (vėlgi iki 250 žodžių).

Pirmasis iš man tekusių artefaktų buvo sukurtas Prezi įrankiu. Patiko ir turinys (apie e-mokymą ir švietimą), ir forma (kadangi pati naudojau Prezi, supratau, kad jam paruošti reikėjo tikrai nemažai laiko). Antrasis, kurį vertinau, buvo YouTube video (nors realiai ne video, bet prezentacija su muzikiniu fonu, įkelta į YouTube). Irgi patiko: akivaizdu, kad skirta nemažai laiko ir minčiai/turiniui, ir pateikimo formai. Trečiasis buvo kiek paprastesnis ir nelabai susijęs su kurso temomis: tiesiog blogas su keliomis nuotraukomis. Iš pradžių net suabejojau, ar tai tikrai artefaktas, gal autorius įdėjo nuorodą į ne tą blogo straipsnį? Turinys gal ir nieko, pamąstymai apie „skaitmenines kultūras“, bet nieko apie e-mokymą/švietimą. Pirmuosius du artefaktus įvertinau 2, trečiąjį – 1.

Įvykdžius formalius reikalavimus (pateikti savo artefaktą ir įvertinti tris kolegas), buvo siūloma vertinti ir daugiau artefaktų. Kadangi tai neužėmė daug laiko, įvertinau dar du. Skaičiau, kad kai kurie taip įsijautė, kad ir po 10 ar net 20 artefaktų vertino. Ketvirtasis, kurį gavau atsitiktine tvarka, man labai patiko. Ir autoriaus pristatyme pateiktas artefakto apibrėžimas: „it‘s just another term, albeit slightly pompous, for a blog post, a video, an image, a collection of audio/visual elements that are collected together in one ‚presentation‘ mode“, ir sukurto Prezi turinys bei pateikimo forma. Įdomu buvo dar ir tai, kad „pažinojau“ šį kolegą – esu atkreipusi dėmesį į keletą jo Twitter žinučių #edcmooc tema, o jo Twitter paveiksliukas yra toks pats, kokiu jis iliustruoja savo blogą. Sutapimas, bet ir penktojo vertinto artefakto autorius man buvo „pažįstamas“ – šįkart iš kurso grupės Facebook tinkle. Jo sukurta Prezi buvo gan paprastos formos, bet gan įdomaus ir, akivaizdu, autoriui aktualaus turinio. Abu papildomus artefaktus taip pat įvertinau 2 (aukščiausias balas, reiškiantis, kad kriterijai tenkinami „visiškai arba beveik visiškai“).

Įsijautusi gal būčiau ir daugiau artefaktų vertinusi, bet nutariau, kad užteks ir 5. Kitus galiu tiesiog šiaip peržiūrėti, formaliai nevertindama. Kolegos jais dalijasi visur: Coursera diskusijų forumuose (į kuriuos beveik neužsukau), Twitter žinutėse, Facebook grupėje (čia net sukurtas dokumentas, kuriame galime pateikti savo artefaktų nuorodas; šiuo metu jame yra virš 250 nuorodų, manoji taip pat), ir net man negirdėtame Wallwisher (virtualios skelbimų lentos) įrankyje (kur taip pat įkėliau ir savojo artefakto nuorodą).

Vėliau, skaitydama kolegų atsiliepimus apie jų vertintus artefaktus, supratau, kad man atsitiktinai tekę artefaktai buvo kokybiški. Pasirodo, kai kurie žmonės net nekūrė artefakto, o tiesiog įkėlė bet kokią nuorodą – į kokią nors prezentaciją, į savo seną blogą, į kokią nors reklamą ir pan. Kolegos diskutavo, ar tai tiesiog spamas, ar kas nors tokiu būdu bando „apeiti taisykles“ – namų darbo nedaryti, bet įkelti nuorodą. Juk kurso dėstytojai visų nuorodų nepatikrins. Keista, negi tikrai kai kurie žmonės taip nori tiesiog gauti kurso baigimo pažymėjimą, kad taip elgtųsi? Iš čia kilo ir kita problema: formaliai, norint gauti pažymėjimą, reikia pateikti savo artefakto nuorodą ir įvertinti tris kolegų darbus. Jei žmogus pats nekūrė artefakto ir įkėlė bet kokią nuorodą, ar galima tikėtis, kad jis/ji skirs laiko ir atsakingai bei su pagrįstais komentarais įvertins savo kolegų artefaktus? Juk galima net neperžiūrėti artefakto, tiesiog bet ką įrašyti komentaro langelyje, pasirinkti bet kokį pažymį, ir viskas – formaliai kurso baigimo reikalavimai bus įvykdyti.

Kai kuriems kilo ir techninių problemų – artefaktų nuorodos tiesiog neveikė. Kurso dėstytojai informavo, ką daryti tokiu atveju: įvertinti 0, bet būtinai parašyti, kad toks pažymys skirtas dėl to, kad artefakto nebuvo įmanoma peržiūrėti. Kai kurių Prezi artefaktų nuorodos neveikė todėl, kad jų autoriai kurdami nepažymėjo, kad tai yra vieša prezentacija. Naudojantiems YouTube video galėjo kilti problemų dėl naudojamų video autorinių teisių: kai kurių artefaktų, sukurtų Europoje, kolegos iš JAV negalėjo peržiūrėti būtent dėl šios priežasties. Be to, yra šalių, kurios išvis blokuoja YouTube.

Rezultatų reikėjo laukti iki sekmadienio vidurnakčio (Škotijos laiku). Ne tiek man jie rūpėjo, kad laukčiau ir nemiegočiau iki 2val ryto (o, kaip vėliau paaiškėjo, būtų reikėję laukti dar valanda ilgiau). Pirmadienį ryte pasižiūrėjau ir apsidžiaugiau, kad man pasisekė – atsitiktinai skirti kolegos sėkmingai peržiūrėjo mano artefaktą ir parašė komentarus. Bendras pažymys (trijų įvertinimų vidurkis): 2. Valio, gavau maksimumą! 🙂
Komentarai tokie:
Įvertinimas pagal 5 kriterijus (kaip supratau, antrasis recenzentas šios grafos neužpildė):
peer 1 → 1. Yes. Through the branches of the tree. 2. Yes. 3. Yes. As to the pronunciation of MOOC, sure. 4. Yes, perfectly and very clear. 5. Yes.
peer 3 → This artefact addresses several themes from the course and encourages the audience to reflect particularly on utopia and being human. I found the origins of the words interesting and this was also related to the learning/education topic. There was a wide range of references to follow up and I liked the links to music and video. The prezi was beautifully presented and showed the creative side to ‘being human’. The owl theme linked the whole together. The section about how the author spent their time on the course was interesting, made me think about how education can mean different things, how learners can follow their curiosity and how easy it can be to become engrossed in a subject that you are finding interesting.
Bendras įspūdis:
peer 1 → A digital, visually braw and clear artefact, with some point referred to is the course and any one revindicating, that he keeps the function assignned.
peer 2 → I really liked this. Good combination of what the course was about and how it affected you. Nice presentation too.
peer 3 → Really enjoyed the look and feel of this prezi, it was easy to follow and encouraged the viewer to reflect, I would be interested to follow up some of the dictionary definitions. I also like the ‘blank page’, it was like a breathing space. Nice idea.

Ne visiems taip pasisekė su recenzentais. Buvo besiskundžiančių, kad gauti komentarai yra net pikti ar įžeidžiantys, arba tiesiog parašytas pažymys be jokių komentarų. Dėstytojai buvo paaiškinę, kaip recenzuoti, kas yra konstruktyvi kritika ir pan. Bet jei atsitiktinai tekęs recenzentas buvo iš tų, kurie tiesiog norėjo sertifikato ir įdėjo bet kokią nuorodą nekurdamas savo artefakto, tai ir kokybiško komentaro toks žmogus turbūt nesivargino rašyti, gal net ir išvis neperžiūrėjo pateikto darbo, ar tai padarė labai atmestinai. Žodžiu, tokiame masiniame kurse peer review yra loterija. Man joje šįkart pasisekė.

Kas toliau? Beliko sulaukti formalumo – kurso baigimo pažymėjimo. Tie, kuriems #edcmooc nėra pirmasis Coursera kursas, minėjo, kad gali tekti laukti apie mėnesį. Sertifikatai bus išsiųsti elektroniniu paštu, juos bei kurso išrašą matysime ir savo Coursera profilio „Course Records“ dalyje. Beje, kurso dėstytojai nusprendė skirti dviejų rūšių pažymėjimus – paprastus ir su pagyrimu (with distinction). Pastarasis skiriamas tiems, kurių artefaktai buvo įvertinti 1,5 ar daugiau. Valio, vadinasi, gausiu pažymėjimą su pagyrimu – visai neblogas tas pirmasis MOOC gavosi.

Paskelbta temoje E-learning and Digital Cultures (Coursera) | Pažymėta | Komentarai įrašui E-learning and Digital Cultures: penktoji savaitė yra išjungti

E-learning and Digital Cultures: ketvirtoji savaitė

2013 02 27 | Asta

Taip jau gavosi, kad ketvirtosios savaitės medžiagai negalėjau skirti daug laiko. Bet prieš imdamasi naujos temos spėjau sudalyvauti vienoje man gan neįprastoje veikloje – Twitter pokalbyje.

Twitter Chat
Kurse yra daug entuziastų, kurie organizuoja įvairias „užklasines“ veiklas. Viena jų – „Twitter Chats“, t.y. pokalbiai Twitter, socialiniame mikroblogų tinkle (žinutės ilgis – iki 140 simbolių). Pirmasis toks pokalbis buvo suorganizuotas dar net prieš prasidedant kursui! Vėliau jie organizuoti reguliariai, maždaug kartą per savaitę. Kiekvieną Twitter pokalbį moderuoja keturi savanoriai. Prieš pokalbį paskelbiami diskusiniai klausimai. Pvz., pirmojo Twitter pokalbio klausimai buvo tokie:

1. Kaip pasikeitė jūsų lūkesčiai po pirmosios kurso savaitės?
2. Kaip pirmoji kurso savaitė pakeitė jūsų nuomonę apie socialinius tinklus ir technologijas (utopijos / distopijos)?
3. Kokią vieną naują įžvalgą išskirtumėte iš šios savaitės skaitinių ar video medžiagos?

Pokalbis trunka apie valandą laiko. Moderatoriai užduoda klausimus. Į juos dalyvaujantys pokalbyje atsako trumpomis žinutėmis (max 140 simoblių), nepamiršdami nurodyti pokalbio ženklo #edcmchat.

Turėdama laisvo laiko, keliuose Twitter pokalbiuose dalyvavau kaip pasyvi stebėtoja (daugelis jų vykdavo vėlai vakare Lietuvos laiku, pvz., prasidėdavo apie 23:30). Žinučių daugybė, net visų perskaityti realiu laiku neįmanoma.

Pasidarė smalsu ir pačiai pabandyti sudalyvauti. Prisijungiau prie vieno iš paskutiniųjų Twitter pokalbių, organizuoto vasario 16 d. vakare. Jo klausimai:

1. Kaip technologijos nulemia ar keičia mokymo procesą? Gal galite pateikti pavyzdžių?
2. Ar jūsų suvokimas apie mokymą pasikeitė po #edcmooc kurso? Kaip?
3. Ar savo skaitmeninį identitetą (digital identity) laikote atskiru „aš“ (separate self), ar jis identiškas jūsų tikrojo pasaulio „aš“ (real-world self)?
4. Kokia skaitmeninio artefakto (digital artefact, t.y. kurso atsiskaitymo) ir Flickr konkurso vertė? Kaip jie padėjo jums vystyti savo idėjas?

Turbūt geriausia, norint realiai dalyvauti tokiame pokalbyje, atsakymus pasiruošti iš anksto. Ir kur nors šalia kompiuteryje turėti, kad, moderatoriams uždavus klausimą, užtektų tik „copy-paste“ padaryti. Aš Twitter pokalbyje dalyvavau naudodamasi telefonu (jei ne išmanusis telefonas, apskritai #edcmooc kursą turbūt jau būčiau seniai apleidusi dėl laiko trūkumo). Todėl buvo sunkoka ir spėti savo atsakymą parašyti, ir dar bandyti sekti kitų atsakymus. Tiesa, tokio dalyko kaip „pokalbis“ nelabai buvo. Moderatoriai užduodavo klausimus, dalyviai pateikdavo atsakymus. Tarpusavio diskusijoms laiko praktiškai nelikdavo. Kaip vienas dalyvis ir pastebėjo: toks jausmas, kad visi kalba, bet niekas nesiklauso. Na, iš tikrųjų tai klausosi (t.y. perskaito parašytas Twitter žinutes), bet nespėja sureaguoti, parašyti atsakymo – tam tiesiog nepalikta laiko. Kai kurias žinutes dalyviai persiųsdavo / pakartodavo (retweet) – tai buvo pagrindinis reagavimo būdas. Kartais ir atsakymą parašydavo, bet tai buvo vienetiniai atvejai.

Mano dalyvavimas buvo toks: parašiau trumpus atsakymus į kiekvieną klausimą, retweetinau kelias žinutes ir parašiau vieną atsakymą. Man patikę pora atsakymų į pirmąjį klausimą (apie technologijas ir mokymosi procesą): „Introverts do well with online education, technology opens more opportunities for engagement for them (us)“; „Willingness to learn is the key, whatever the competency or skill level – can lead a horse to water but can‘t make it drink“. Retweetinau ir vieną atsakymą į trečiąjį klausimą apie skaitmeninį identitetą: „I think so. But then we all have lots of diferent identities anyway don‘t we? We are always growing & changing & that‘s fine“. Kadangi esu Twitter „naujokė“, tai tik vėliau pastebėjau, kad ir į vieną mano atsakymą buvo sureaguota – viena dalyvė pažymėjo jį kaip „favorite“. Tai buvo atsakymas į trečiąjį klausimą: „It is similar. Although my digital self finds it easier to interact with strangers, like here at #edcmchat“.

Mokymosi, turinio, žinių ir pan. iš tokių Twitter pokalbių beveik nėra (bent jau tiesiogine prasme). Tačiau kaip veikla, „suklijuojanti“ įvairiuose pasaulio kampeliuose esančius #edcmooc kurso entuziastus – 10 balų! Viena kurso dalyvė tam sugalvojo terminą, kuris net į „Urban Dictionary“ pateko: frainger (digital friend-stranger).

Kurso medžiaga
Paskutinioji kurso tema – „Redefining the human“ (antroji „Being human“ dalis). Čia jau daugiau sąsajų su moksline fantastika, nei su e-mokymu. Sąvoka „žmogus“ („human“) nagrinėjama kaip socialinė kategorija (kuri yra kuriama, padaroma), o ne biologinis ar filosofinis reiškinys. Nuo humanizmo pereinama prie posthumanizmo.

Tradiciškai pateikiami keturi video filmukai (bendra trukmė: apie pusvalandis). Du iš jų – apie robotus. „Robbie“ idėja nėra itin originali (robotas, patiriantis vienatvę ir kitus jausmus). Labiau įstrigo autoriaus aprašymas: šį filmą jis sukūrė kaip dovaną savo merginai jų draugystės sukaktuvių proga. Va čia tai originalu. Trečiasis filmukas – gryna mokslinė fantastika apie „sintetiškai pagerintus“ žmones („True Skin“). Vėlgi, nieko ypatingai naujo mačiusiems „Blade Runner“ ar kitus panašaus tipo mokslinės fantastikos filmus. Tiesa, vėl prasiveržia kurso dėstytojų rūpestis jautresniais studentais: įspėjama, kad antroje filmo minutėje yra „some mild sexual content“. Ketvirtasis video – trumpi interviu su keletu žmonių, žaidžiančių „World of Warcraft“ ir tame virtualiame pasaulyje praleidžiančių nemažai savo gyvenimo laiko.

„Ideas and interpretations“ teorinėje medžiagoje šią savaitę pateikiama literatūra apie transhumanizmą. Tai tokia gan savotiška futuristinė filosofija. Mintis: kada nors ateityje būsime „posthumans“ („po-žmonės“). Tarpinė fazė tarp žmonių (humans) ir tų po-žmonių (posthumans) yra trans-žmonės (transhumans). Vizualiai tai atrodytų taip: transhumanism
Transhumanizmo filosofijos (judėjimo?) atstovai skiria trans-žmones nuo transhumanistų. Pastarieji – tai tiesiog žmonės, pritariantys transhumanizmui. Tam, kad iš žmonių taptume po-žmonėmis, reikia kelių sąlygų:
• gyvenimo trukmė (eliminuoti senėjimą ir mirtį),
• intelektiniai gebėjimai (kokie jie būtų, žmonės įsivaizduoti negali, nes dabartiniams žmonėms tam trūksta proto – taip, kaip trūktų bandant įsivaizduoti 200-matę erdvę ar perskaityti, idealiai prisiminti ir suprasti visą pasaulinę literatūrą),
• kūno funkcijos (atsikratyti ligų, kūną modeliuoti pagal savo norus, gal net perkelti savo protą į kompiuterį, padaryti savo atsargines kopijas ir t.t.),
• jutimai (pvz., kaip kai kurie gyvūnai, orientuotis pagal magnetinį lauką, jausti vibracijas, turėti aštresnę regą, o gal net matyti infraraudonuosius spindulius, gaudyti radijo signalus ir t.t. – transhumanistų fantazija neribota).

Pagrindinė transhumanistų vertybė – tirti po-žmonių (posthuman) erdvę. Kitaip tariant, kurti įvairiausius futuristinius scenarijus būsimai žmonijai, orientuojantis į individus. Pagrindinės sąlygos, kurių reikia, norint įgyvendinti transhumanistų projektą: globalinis saugumas, technologinis progresas, galimybė visiems tapti po-žmonėmis.

Hm… Kažkokia labai keista ir savotiška filosofija. Gal ir įdomu, bet ką tai bendro turi su „E-learning and Digital Cultures“ (e-mokymas ir skaitmeninės kultūros)? Kurso dėstytojai rekomendavo susipažinti bent su pirmosiomis papildomo (advanced) skaitinio pastraipomis. Taip ir padariau. Tas tekstas buvo transhumanizmo kritika, orientuota į reprodukciją (dauginimąsi). Jei po-žmonės (posthumans) bus iš esmės nemirtingi, kaip bus sprendžiamas populiacijos augimo klausimas? Kaip po-žmonės dauginsis? Koks bus jų ryšys su vaikais? Visus šiuos klausimus teksto autorė nagrinėja analizuodama klasikinius mokslinės fantastikos kūrinius (kad ir Philip K. Dick „Do Androids Dream of Electric Sheep?“).

„Perspectives on education“ dalyje pateikta medžiaga sugrąžino iš mokslinės fantastikos bei transhumanistų judėjimo į realų pasaulį. Pateikti du skaitiniai. Pirmasis – Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo-projekto apie „Technology Enhanced Learning“ pristatymas. Pateikta 12 rekomendacijų, kaip naudoti technologijas gerinant mokymąsi. Kiekvienai jų priskirtas žodis (buzzword): connect, share, analyse, assess, apply, personalise, engage, streamline (labai dažnas buzzword ir verslo pasaulyje), include, know, compute, construct.

Na, ir pats paskutinysis skaitinys (ne tik šios temos, bet ir apskritai viso kurso, nes kitai savaitei teliko namų darbas bei kolegų darbų vertinimas) – ilgas, bet įdomiai ir patraukliai parašytas tekstas pavadinimu „Is Google Making Us Stupid?“. Straipsnis ne apie Google, bet apie tai, kaip internetas keičia skaitymo (ar tiesiog informacijos vartojimo) įpročius. Autorius (Nicholas Carr) teigia pastebėjęs, kad jam darosi vis sunkiau susikaupti skaitant ilgą straipsnį ar storą knygą. Dėl to kaltina naršymą internete – tokia paviršutiniška veikla atpratina nuo „gilaus skaitymo“. Jis pats, kaip rašytojas, pripažįsta didžiulę interneto naudą: jei seniau, norint rasti kokią nors informaciją, reikėdavo praleisti kelias dienas besiknaisiojant bibliotekoje, tai dabar užtenka „pagooglinti“, peržiūrėti keletą nuorodų, ir reikiama informacija jau rasta. Tačiau toks patogumas turi savo kainą. Cituojamas Marshall McLuhan, media teoretikas iš 1960-ųjų, kuris teigė, kad medijos ne tik teikia informaciją, bet ir keičia mąstymo procesą („They supply the stuff of thought, but they also shape the process of thought.“). Straipsnio autorius kaltina internetą dėl mažėjančio gebėjimo susikoncentruoti ir kontempliuoti. Vaizdžiai palygina, kad anksčiau jis buvo „nardytojas žodžių jūroje“, o dabar „skrodžia paviršių vandens motociklu“. Mokslininkai, tyrę virtualių tyrimų įpročius, taip pat pastebėjo galimą skaitymo ir mąstymo būdo pokytį. Jie nagrinėjo, kaip elgiasi dviejų populiarių Jungtinės Karalystės mokslinių duomenų bazių lankytojai (British Library ir vieno švietimo konsorciumo). Pastebėta, kad dauguma elgiasi paviršutiniškai: šokinėja nuo vieno šaltinio prie kito, retai sugrįždami prie jau aplankyto; paprastai perskaito 1-2 straipsnio ar knygos puslapius ir peršoka į kitą nuorodą; kartais išsisaugo ilgą straipsnį, bet nėra įrodymų, kad jį perskaito.

Nicholas Carr pažymi, kad interneto dėka dabar žmonės turbūt skaito daugiau nei prieš 30 ar 40 metų, tačiau tas skaitymas yra kitoks. Cituojama psichologė, teigianti, kad „Esame ne tik ką skaitome. Esame tokie, kaip skaitome“. Interneto skatinamas efektyvumas ir skubumas/neatidėliojamumas (immediacy) kenkia giliam skaitymui, galimybei interpretuoti tekstą, kurti mentalines jungtis. Psichologė teigia, kad skaitymas nėra instinktas – jo išmokstame, jis priklauso nuo to, ar naudojame abėcėlę, ar idiogramas (hieroglifus).

Įdomus istorinis pavyzdys – kai apie 1882 metus Friedrich Nietzche (Nyčė) nusipirko rašomąją mašinėlę, jo rašymo stilius pasikeitė. Tapo labiau telegrafinis: argumentai virto aforizmais, retorika – telegramos stiliumi. Nyčė tą pats pripažino: „rašymo įrankis dalyvauja formuojant mūsų mintis“. Kitas pavyzdys – mechaninio laikrodžio paplitimas XIV amžiuje. Istorikas ir kultūros kritikas Lewis Mumford aprašė, kaip laikrodis „atskyrė laiką nuo žmonių įvykių ir padėjo sukurti tikėjimą nepriklausomu pasauliu, paremtu matematiškai matuojamomis trukmėmis“. Nuspręsdami, kada valgyti, dirbti, miegoti, keltis, žmonės nustojo remtis savo jutimais ir pradėjo paklusti laikrodžiui. Nicholas Carr atkreipia dėmesį į metaforų pokyčius. Pradėjus naudoti mechaninius laikrodžius, žmonės ėmė galvoti, kad jų smegenys veikia „kaip laikrodis“. Dabar mes linkę galvoti, kad smegenys veikia „kaip kompiuteris“. Neuromokslai teigia, kad keičiasi ne tik metaforos – mūsų smegenys plastiški, taigi ir biologiniu lygiu įvyksta adaptacija.

Toliau straipsnyje aprašomas žymusis Taylor eksperimentas (žinomas visiems, kam teko studijuoti vadybos pagrindus ar skaityti apie vadybos mokslo pradžią): XX a. pradžioje jis vienoje Filadelfijos gamykloje matavo darbininkų efektyvumą: suskirstė jų darbą į daug mažų dalelių ir matavo, kaip ir per kiek laiko tie darbai padaromi. Darbas tapo labai automatinis, bet gamykos produktyvumas ženkliai išaugo. Nicholas Carr teigia, kad internetas ir yra mašina, sukurta efektyviai ir automatiškai rinkti, perduoti ir manipuliuoti informaciją. Google – tokio „matavimo mokslo“, „sisteminti viską“ pavyzdys. Korporacija kasdien naudoja paieškos rezultatų duomenis tam, kad tikslintų savo algoritmus, kurie nulemia, kaip žmonės ieško informacijos ir ką su ja daro. Autorius teigia, kad tai, ką Taylor padarė rankoms, Google daro smegenims. Google požiūriu, informacija yra išteklius, kurį galima naudoti ir apdoroti su pramoniniu efektyvumu. Kuo daugiau informacijos vienetų galime pasiekti ir kuo greičiau iš jų ištraukti esmę, tuo produktyvesni esame kaip mąstytojai. Kas toliau? Google įkūrėjai Sergey Brin ir Larry Page, kalbėdami apie ateities vizijas, mini dirbtinį intelektą. „Galiausiai paieškos variklis bus toks protingas, kaip žmonės – ar protingesnis“, teigė Page vienoje savo kalboje.

Nicholas Carr nepritaria minčiai, kad intelektas – mechaninio proceso rezultatas, kad jį galima išskaidyti į daleles, jas izoliuoti, išmatuoti ir optimizuoti. Natūralu, kad korporacijoms paranku naršymas internete, o ne lėtas skaitymas. Kuo daugiau naršome, kuo daugiau nuorodų paspaudžiame, tuo daugiau informacijos apie mus gauna Google ir kitos duomenis renkančios kompanijos, tuo daugiau reklamos jie mums gali parodyti. Taigi skatinti naršymą korporacijoms paranku finansiškai. Baigiant straipsnį cituojamas dramaturgas Richard Foreman: kyla rizika, kad virsime „žmonėmis-blynais“ – būsime dideli ir ploni, jungdamiesi į didžiulį informacijos tinklą, kurį pasieksime vos vieno mygtuko paspaudimu.

Ironiška, kad straipsnis apie tai, kaip internetas atpratina nuo ilgų tekstų skaitymo ir skatina paviršutinišką naršymą, yra gana ilgas. Net specialiai persikopijavau į Word: 9 puslapiai, virš 4000 žodžių. Skaičiau jį kompiuterio ekrane, bet nepastebėjau, kad tai būtų trukdę susikaupti ir įsigilinti į tekstą. Nenaršiau, nespaudinėjau nuorodų (jų tekste beveik 20). Oi, meluoju, vieną visgi paspaudžiau – bet atidariau kitame lange, peržiūrėjau tik perskaičiusi tekstą. Taigi negaliu teigti, kad internetas visai netinka ilgų straipsnių skaitymui. Žinoma, trukdžių daugiau, lengva iš „giluminio nardytojo“ tapti „vandens motociklininku“ ar „žmogumi-blynu“. Bet galima šias veiklas suderinti. Nebūtina būti tik nardytoju ar tik „blynu“. Kartais reikia vieno, kartais – kito.

Paskelbta temoje E-learning and Digital Cultures (Coursera) | Komentarai įrašui E-learning and Digital Cultures: ketvirtoji savaitė yra išjungti

E-learning and Digital Cultures: trečioji savaitė

2013 02 15 | Asta

Kursas jau įpusėjo. Trečioji savaitė man buvo kaip sūpuoklės. Ji prasidėjo žinute, po kurios norėjosi nuleisti rankas, net galvojau, gal mesti tą #edcmooc reikalą. Juk vis tiek nieko nespėju, tų planuotų 3-5 valandų per savaitę net susipažinimui su pagrindine medžiaga neužtenka. Porą dienų prie kurso net nebuvau prisijungusi. Po to „apsiraminau“ ir grįžau į #edcmooc. Penktadienį kurso dėstytojai, kaip ir prieš porą savaičių, organizavo tiesioginį „Google Hangout“. Smagu juos matyti ir klausytis – tokie teigiami ir pilni entuziazmo. Net ir į tuo metu vykstančius pokalbius Twitter tinkle įsitraukiau, per tą valandą 7 žinutes išsiunčiau.

Taigi, kodėl man buvo kilusi ta „vidurio kurso krizė“? Paprastai dėstytojai pranešimą apie prasidėjusią naują savaitę išsiunčia sekmadienį vakare. Šįkart truputį paankstino (vėliau atsiprašė, kad nesužiūrėjo laiko) ir laišką apie naująją medžiagą gavau šeštadienį vėlai vakare. Tuo metu dar nebuvau perskaičiusi kelių antrosios savaitės skaitinių – tam planavau skirti laiko sekmadienį. Gautas laiškas tik sustiprino įspūdį, kad nieko nespėju, tik vejuosi ir vejuosi, bet tuoj kursas „pabėgs“ ir nebepavysiu. Ir šiaip jaučiausi pavargusi – darbe šiuo metu daugybė reikalų, šeimai irgi reikia skirti laiko, tai prie #edcmooc prisėsdavau ne anksčiau kaip 10, o dažniau ir tik 11val vakare. Jau gerą mėnesį miegui telikdavo 6 valandos per parą, o kartais ir mažiau. MOOC kursas prie to sumažėjusio miego nemažai prisidėjo. Darėsi pikta – mokytis įdomu, bet jei tam reikia skirti dvigubai ar net daugiau laiko, nei buvo numatyta, kiek dar galėsiu taip „tempti“? O dar ir laiško turinys… Kurso dėstytojai sugalvojo suorganizuoti konkursą. Prašo sukurti su kurso temomis susijusį vaizdą (nuotrauką, koliažą, piešinį ar pan.), įkelti į Flickr ir balsuoti bei komentuoti kitų sukurtus vaizdus. Žinoma, konkursas neprivalomas. Bet vis tiek mano motyvacijai ši žinutė buvo „peilis“. Aš juk net su privaloma kurso medžiaga vos spėju susipažinti, o va yra žmonių, kurie gali skirti laiko dar ir tokioms papildomoms kūrybinėms užduotims.

Na, bet, kaip jau minėjau, po poros dienų visgi nusprendžiau toliau irtis per šį kursą savo tempu – skiriant jam tiek laiko, kiek fiziškai galiu, ir ne daugiau. Su trečiąja savaite prasidėjo antroji kurso tema: nuo utopijų/distopijų perėjome prie temos „Being human“ („Būti žmogumi“). Siūloma paskaityti vienos knygos ištraukas arba peržiūrėti valandos (!) trukmės video, kuriame knygos autorius pristato jos pagrindines mintis. Ačiū, bet tikrai ne.

Kurso medžiaga
Ši savaitė skirta „Reasserting the human“. Kurso medžiaga: dvi reklamos, du trumpametražiai filmukai, pagrindinė teorinė medžiaga (24 min konferencijos pranešimas ), du straipsniai švietimo tematika. Klausimai diskusijai – apie žmogų, humanizmo projektą, žmogiškąsias vertybes ir pan.

Reklamos man nepasirodė tiek vertos dėmesio, kad būtų galima „giliai kapstyti“ (nors norint, žinoma, viskas įmanoma). O va abu trumpametražiai filmukai patiko. Pirmasis – „World builder“. Pradžioje tiesiog šiaip smalsu buvo, o pabaiga emociškai jautri… Antrasis – „They‘re made out of meat“ , smagus filmukas su mokslinės fantastikos elementais. Abu mielai pažiūrėčiau dar kartą.

Pagrindinė teorinė medžiaga šįkart buvo ne straipsnis, bet konferencijos pranešimas. Pateiktos ir skaidrės (ppsx formatu). Čia jau sunkoka buvo vien dėl to, kad reikėjo atrasti pusvalandį laisvo laiko pranešimo peržiūrai: 24 minučių video. Gal ir dėl to, kad žiūrėjau vėlai vakare po darbo dienos, dėmesys vis kažkur nuklysdavo, niekaip nesusikaupiau. Tiek tema, tiek pranešėjas, tiek pristatymo stilius nepasirodė pakankamai įdomūs. Na, keletas minčių gal ir yra, bet pateikimo forma ne pati geriausia. Tokia mano subjektyvi nuomonė. Dar buvo pateiktas ir papildomas (advanced) skaitinys, bet tiems 10 puslapių teksto apie „posthumanizmą“ nutariau neskirti laiko (kurio šiuo metu ir taip nelabai turiu).

Dalyje „Perspectives on education“ šįkart du straipsniai. Vienas apie „Human element”. Pagrindinė mintis: nuotolinėse studijose, norint išlaikyti studentus, rekomenduojama naudoti „human touch“: daugiau video ir audio medžiagos. Ir geriausiai būtų tokie video, kuriuose filmuojamas dėstytojas (o ne tik girdisi jo balsas už kadro). Taip nuotolinių studijų studentai jaučiasi labiau susiję (connected) su savo dėstytojais, ir dėl to bus mažiau linkę atkristi. Mintis verta dėmesio. Beje, #edcmooc kursas kaip tik ir naudoja tokį metodą. Neturime video paskaitų, kurias vestų dėstytojai, bet dukart buvo organizuojama tiesioginė video transliacija. Man patinka žinoti, kaip atrodo kurso dėstytojai, matyti juos kalbančius „Google Hangout“. Kitaip tai būtų tiesiog pavardės prie kurso pavadinimo, studijos būtų labiau anonimiškos.

Antrasis straipsnis – „Human touch“. Rašytas 2004 metais. Autorius diskutuoja, ar tikrai mokyklose (ir ypač pradinėse) moksleiviams reikia kompiuterių. Pabrėžiama patyriminio mokymosi (mokymosi darant) svarba: ne tas pats, ar vaikas apie medį sužinos iš kompiuterio, ar pats jį lies, karstysis, sėdės pavėsyje, stebės medį įvairiais metų laikais. Žinoma, čia gan ekstremalus pavyzdys, bet mintis aiški: yra didžiulis skirtumas, ar mokaisi apie kažką (tiesiog gaunama informacija), ar mokaisi iš kažko. Autorius kritikuoja ir neutralumo argumentą: „Kompiuteriai yra tiesiog įrankiai; svarbu, ką su jais veikiame.“ Jis pabrėžia, kad naudojami įrankiai verčia keisti mūsų aplinką bei vertybes tam, kad galėtume jais naudotis. Pvz., jei mokykla turi kompiuterių klasę, jai reikės didesnės apsaugos (taigi tam reikės rasti lėšų, mažinant finansavimą kitoms sritims), reikės kurti naudojimosi kompiuteriais taisykles (kad moksleiviai internete nerastų jų amžiui netinkamos medžiagos). Be to, autoriaus nuomone, vaikai dabar ir taip didžiąją dalį savo laisvalaikio praleidžia prie kompiuterio, todėl nebūtina tam ir mokykloje dar skirti daug laiko. Kaip tik reikėtų koncentruotis į patyriminį mokymą, lavinti vaikų kūrybiškumą ir vaizduotę.

Google Hangout
Penktadienį kurso dėstytojai suorganizavo antrajį „Google Hangout“ – tiesioginę video transliaciją, kurios metu atsakinėjo ir į studentų klausimus, užduodamus per Twitter ar Google+.

Vienas dėstytojas pateikė naujos statistinės informacijos apie kurso dalyvius. Viso užsiregistravę 42 874. Iš jų trečiąją savaitę buvo aktyvūs (t.y. bent kartą prisijungė prie Coursera kurso) 7392, t.y. 17%. Forumuose žinutes rašė 2409 (5,6%), o komentarus kitų žinutėms rašė 1299 (3%) narių.

Pirmąją savaitę buvome prašomi užpildyti klausimyną. Į jį atsakė 7585 nariai. Iš jų pusė dirba „Teaching and education“ srityje, dar 7,4% šiuo metu yra studentai. Didžiajai daliai atsakiusiųjų (69,2%) šis kursas, kaip ir man, yra jų pirmasis MOOC.

Dėstytojai priminė ir apie vaizdų/nuotraukų konkursą. Jau turi virš 370 dalyvių. Dalį peržiūrėjau, labiausiai patiko šie trys:
Always On

EDCMOOC Airlines

Paskelbta temoje E-learning and Digital Cultures (Coursera) | Komentarų: 3

E-learning and Digital Cultures: antroji savaitė

2013 02 11 | Asta

Kursas įsibėgėjo, medžiagos daugėja. Dažnai apima jausmas, kad organizatoriai pamiršo, ką patys buvo rašę prieš prasidedant kursui… Įvadiniame apraše buvo nurodyta, jog planuojamas savaitinis darbo krūvis: 3-5 valandos. Suprantu, kad gali būti pateikta daug papildomos medžiagos. Bet norėtųsi, kad tų planuotų 5 valandų užtektų bent jau susipažinimui su pagrindine medžiaga ir minimaliam dalyvavimui kurse. O kol kas net ir 8 valandų per savaitę atrodo mažoka. Žodžiu, „running fast just to stand still“…

Antrosios savaitės tema – „Utopias and Dystopias. Looking to the future“. Žodžiu, žvilgsnis į ateitį. Dalis skaitinių yra būtent apie MOOC (tariama „mūk“). Taigi MOOC formatas naudojamas patiems MOOC nagrinėti.

Diskutuoti forume ar nediskutuoti?
Kadangi pirmąją savaitę taip ir nespėjau parašyti komentaro diskusijų forume, šįkart bandžiau kitokią strategiją. Peržiūrėjau pirmuosius du video klipus (tiksliau, reklamas) ir nėriau į forumą. Deja… Nenorėjau tiesiog imti ir parašyti žinutės, kuri atrodytų maždaug taip: „sveiki, nieko neskaičiau, ką šioje temoje jau rašėte, bet va mano mintys peržiūrėjus pirmąjį klipuką yra tokios…“. Jei kurse būtų nedaug studentų ir kiekvieną forumo žinutę perskaitytų dėstytojai, tada gal ir tiktų toks variantas: pirmiau surašyti savo mintis atsakant į diskusijai pateiktus klausimus, o tik po to perskaityti, ką jau parašė kiti. Tačiau tokiame masiniame kurse žinutė forume gali tiesiog pasimesti, ypač jei joje bus tik pakartota tai, ką ankstesniuose puslapiuose jau buvo parašę kiti studentai.

Trečiadienį pradėjau skaityti diskusijų forume kitų mintis apie vieną klipą ir… įklimpau. Nuo pirmadienio vien toje temoje jau buvo prirašyta virš šimto žinučių. Ir čia neskaičiuojant komentarų! Kai kurios pirmosios žinutės taip „užsuko“ diskusijas, kad per porą dienų kiekviena jų jau turėjo apie 20 komentarų. Per dvi dienas priešokiais paskaitinėjau pirmuosius porą diskusijų puslapių. Ir supratau, kad nieko nebus. Jau pirmajame šimte pasisakymų radau aptartas ir visaip išnarstytas tas tris-keturias mintis, kurias pati norėjau parašyti. Nebemačiau tikslo toliau skaityti diskusijų, nekalbant jau apie tai, kad pati rašyčiau žinutę. Juk nieko naujo nebepasakyčiau. O kokia prasmė rašyti: dėl A manau taip pat, kaip Elizabeth, dėl B pritariu Casey ir t.t.?

Po poros dienų labai panašią mintį radau #edcmooc kurso dėstytojų bloge. Cituojama viena studentė, kuri aprašė panašius įspūdžius. Kai studentams pateikiama medžiaga su klausimais diskusijai, galimų atsakymų/pozicijų skaičius yra ribotas (baigtinis). Jei grupėje yra 10 ar 20 studentų, tai kiekvienas jų gali pasakyti ką nors, ko kiti dar nepasakė. Bet kai kurse yra šimtai ar net tūkstančiai studentų, tokias pačias mintis išsakys tikrai ne vienas. Dėstytoja tai pavadino sameness (noticeable patterns of sameness).

Kurso medžiaga: filmukai
Grįžtu prie antrosios savaitės mokymo medžiagos. „Popular cultures“ dalyje pateikti penki filmukai (vienas – kaip pasirenkamasis). Daugiausia minčių man sukėlė pirmasis – dar ir dėl to, kad planavau apie jį parašyti žinutę diskusijų forume. Tai „Corning“ korporacijos reklama ir būtent todėl, žinoma, utopinė. Nenorėčiau gyventi tokiame pasaulyje. Yra ir gerų dalykų, bet… Pirma kilusi mintis: o kaip valomi visi tie liečiamieji ekranai? Ar jie savaime nusivalo? Juk ant jų tiek bakterijų turėtų likti, jau nekalbant apie šiaip tiesiog pirštų dėmes. Antra mintis: hm, ateities mokykla, o moksleiviai vis dar sėdi suoluose, kurie tvarkingai sustatyti eilėmis, ir klauso, kaip mokytoja kažką pasakoja. Kodėl vis dar reikalingi suolai? Kodėl jie negalėtų sėdėti ratu? Ir išvis – juk tokia graži diena, galėtų gi ir lauke pamoką vesti, kam klasėje sėdėti. Visai nesužavėjo ir spalvų maišymo mokymas prie stiklinio stalo. Juk moksleiviams turėtų būti žymiai įdomiau ne spalvotas formas dėlioti, bet eksperimentuoti su guašu, akvarele ir pan. Ar jie turi tiesiog patikėti, kad sumaišius geltoną ir mėlyną gaunama žalia spalva, ar ilgiau prisimins, jei patys sumaišys tokių spalvų dažus ir pamatys rezultatą? O kas, jei spalvų maišymo programos kūrėjai ims ir dėl kokių nors priežasčių užprogramuos kad, pavyzdžiui, sumaišius geltoną ir mėlyną spalvas gaunama raudona? Ar kas nors pastebės tokią faktinę klaidą? O jei tokių klaidų tyčia bus palikta? Moksleivių išvyka į gamtą – gerai, kad nors gamtoje pabuvo, grynu oru pakvėpavo. Bet ar per tuos visus išmaniuosius liečiamuosius ekranus ir dinozaurų projekcijas jie matė pačią gamtą, lietė medžius, užuodė kvapus? Tie visi gamtoje naudoti ekranai – tiek moksleivių, tiek nacionalino parko darbuotojo – man atrodė kaip barjeras, skydas nuo natūralaus pasaulio. O va liečiamųjų ekranų pritaikymas medicinoje man pasirodė labai „savo vietoje“, aiški nauda. Forume aptariant šį filmą apie stiklą buvo kalbama kaip apie sterilų, šaltą, skiriantį (nuo pasaulio). Vienas išsamiai diskutuotas klausimas: o ar visi žmonės turės galimybių (kitaip tariant – pinigų) naudotis šiomis technologijomis? Ar tai tik dar padidins visuomenės nelygybę, atskirtį tarp „turinčiųjų“ (haves) ir „neturinčiųjų“ (have nots)? Kas valdys informacijos turinį?

Iš kitų video klipų išskirčiau du. Pirmasis – „Sight“ , kurio vaizduojama ateities vizija man atrodė gan grėsminga. Daugiau minčių kilo ne dėl pabaigos, bet dėl vienos iš mažų detalių. Kodėl net pjaustant agurką reikia tai daryti „teisingai“? O nepataikius pagal linijas – jį tiesiog išmesti ir imti pjaustyti kitą. Kvailoka, kai net toks paprastas buitinis veiksmas vertinamas „taškais“ gyvenime-žaidime. Antrasis video – „Plurality“, kurio idėja visai tiktų neblogam futuristiniam filmui ar TV serialui. Taip gerai „susuktas“, kad mielai tęsinį pažiūrėčiau. Šis filmas pateiktas kaip pasirenkamasis. Galbūt dėl perdėtos baimės įžeisti jautresnius studentus (kaip tai tipiška UK universitetams…)? Nes pateiktas prierašas: „please be aware that there is some strong language in this film, which some might find offensive”. Necenzūrinė kalba filme neužkliuvo. Na taip, vienas f* buvo, bet negi tikrai yra tokių studentų (suaugę žmonės!), kuriems tai tiek nepriimtina, kad į tai sureaguotų kaip į asmeninį įžeidimą? O gal šis video paliktas pasirenkamuoju todėl, kad jo diskusiniuose klausimuose kaip rekomenduojama literatūra pateikta… knyga? Parsisiunčiau ją iš autoriaus svetainės (nemokamai ir legaliai). Virš 100 puslapių. Gal ir įdomu būtų perskaityti, bet ir su pagrindine kurso medžiaga vos spėju susipažinti, papildomiems straipsniams nelieka laiko. O čia visa knyga…

Kurso medžiaga: skaitiniai
Kurso „teorinė medžiaga“, kaip ir praeitą savaitę, padalinta į dvi dalis: „Ideas and interpretations“ ir „Perspectives on education“. Pagrindinis šios savaitės skaitinys – nuobodokas ir, tiesą sakant, nelabai rimtai atrodantis doktorantės straipsnis apie interneto metaforas. Tyrimas labai „skystas“: žiniasklaidos straipsnių duomenų bazėje ieškojo redakcijos nuomonių, kurių pavadinime būtų žodis „internetas“. Tyrimo laikotarpis: trys mėnesiai. Rastų straipsnių skaičius: 29 (tarp kurių yra ir „laiškų redakcijai“). Tyrimo metodas: ieškoti internetą apibūdinančių metaforų ir bandyti jas kategorizuoti. Išskirtos metaforų kategorijos: internetas kaip fizinė vieta, internetas kaip fizinis greitis, internetas kaip destrukcija (apsiginklavę; bombarduojama el. laiškais; atakos), internetas kaip išsigelbėjimas (transformuoja; revoliucija; padeda).

Keista, kad dėstytojai parinko šį straipsnį kaip pagrindinį. Tiesa, vėliau, skaitydama pačių dėstytojų „blogą“, supratau, kodėl taip galėjo atsitikti. Viena kurso dėstytojų pasakojo, kad turbūt didžiausias iššūkis, rengiant kurso medžiagą, buvo rasti ir parinkti šaltinius, kurie turėtų atvirą prieigą, t.y. būtų be autorinių teisių apribojimų tokiam naudojimui. Ji sakė, kad mielai būtų naudoję ištraukas iš „klasikinių“ filmų (pvz., „Matricos“), bet negalėjo. Nors tų ištraukų galima rasti YouTube, bet oficialiai jų įtraukti į medžiagą negalima, nes taip gali būti pažeidžiamos autorių teisės. Tačiau didesnė problema buvo ne su video klipais, bet su teorine literatūra. Dauguma straipsnių ir knygų skyrių, kuriuos dėstytojai įpratę skirti studentams kaip skaitinius, yra „uždari“. Nors Edinburgo universiteto biblioteka prenumeruoja duomenų bazes, kuriose yra reikiama literatūra, to neužtenka. Coursera #edcmooc kursą studijuojantys žmonės nėra registruoti Edinburgo universiteto studentai, todėl dėstytojai negali naudoti straipsnių iš tokių uždarų duomenų bazių. Dėstytoja pripažįsta, kad buvo labai sunku rasti kokybiškų mokslinių straipsnių, tinkamų šiam kursui, kurie nebūtų išspausdinti „uždaruose“ (t.y. beveik visuose pagrindiniuose) akademiniuose žurnaluose.

Antroji „Ideas and interpretations“ dalis – 5 min kalba iš Google konferencijos. Man ji pasirodė… nei šiokia, nei tokia. Minčių nelabai sukėlė. Pastebėjusi, kad po tos moters kalbėjo lietuvių kilmės Kyle Machulis (pirmąkart tokį girdėjau, pavardė „užkabino“), dar ir jo pradžią paklausiau. Tik gaila, kad laiko neturėjau, nes pasirodė įdomiau nei mums parinkta medžiaga. Kadangi moteris minėjo įvairius mokslinės fantastikos filmus, serialus, knygas ir pan., klausimuose diskusijai dėstytojai sci-fi mėgėjams parengė specialų klausimyną. Reikėjo tiesiog pažymėti, kiek iš kalboje minėtų filmų ar knygų esu mačiusi ar skaičiusi. Iš 17 pažymėjau keturis. Kol kas klausimyną užpildė 260 žmonių. Populiariausių trejetukas: „Matrica“, „Minority Report“ (filmas arba Philip K Dick apsakymas), „1984“. Visus šiuos ir aš mačiau/skaičiau.

Papildomas (advanced) skaitinys gal ir būtų įdomus, bet jau laiko neturėjau 17 puslapių straipsniui.

Paskutinioji antrosios savaitės medžiagos dalis – straipsniai iš „Perspectives on education“. Prie jų tik savaitgalį prisėdau. Visi apie MOOC, daug įdomių minčių. Perskaičiau du pateiktus straipsnius ir dar du papildomus. Patiko tai, kad visi jie labai nauji – seniausias publikuotas 2012 rugsėjo pabaigoje, „šviežiausias“ – 2012 gruodį. Ai, dėstytojai pateikė ir dar vieną video – kalbą iš konferencijos. Turbūt patys suprato, kad gal ir persistengė, nes parašė, kad „This keynote address is an hour long, and it is quite complex“. VALANDOS trukmės video? Kai dalykui iš viso turėtų užtekti 3-5 valandų per savaitę? Ačiū, gal apsieisiu.

Statistika
Kurso dėstytojai sausio 31d pateikė truputį daugiau statistikos. Iš 41 622 (tikrai masinis!), užsiregistravusių į šį kursą, tai dienai bent kartą buvo prisijungę 16 963 nariai, t.y. apie 41%. Ir dalyvių žemėlapį sudarė – matyti, kad tai tikrai globalus kursas, studentai iš viso pasaulio. Net iš Antarktidos kažkas užsiregistravo į MOOC!
#edcmooc studentai

Vasario 7d atnaujinti skaičiukai: 12 000 aktyvių vartotojų pastarąją savaitę iš 42 570 užsiregistravusių. Taigi “lankomumas” antrąją savaitę nukrito iki 28%. Iš jų daugiausia tokių, kaip aš – pasyviai peržiūrinčių medžiagą, bet aktyviai nedalyvaujančių diskusijose. Forumų statistika: 91% peržiūri, 6% parašo žinutę, ir tik 3% komentuoja kitų žinutes. Ir dar vienas žemėlapis – „blogų“ rašytojai. Nenuostabu, kad daugiausia jų JAV – nes iš ten ir daugiausia užsiregistravusių MOOC studentų.
#edcmooc blogai

Bet ir iš Lietuvos bent vienas „blogas“ yra – savąjį įtraukiau į sąrašą. Ar yra daugiau tautiečių, „bloginančių“ apie #edcmooc, nežinau.

Paskelbta temoje E-learning and Digital Cultures (Coursera) | Komentarai įrašui E-learning and Digital Cultures: antroji savaitė yra išjungti