Kokia jūsų „mokyklinimo“ (schooling) patirtis? Ar ėjote į „gerą“ mokyklą? Kokį „šalutinį poveikį“ jums paliko mokykla? Šiais klausimais pradedama ketvirtoji savaitė. Pagalvojau, kad kurso pavadinimas „What Future for Education?“ („Kokia švietimo ateitis“) nelabai atitinka turinį. Švietimo ateičiai bus skirta tik paskutinioji savaitė. Kitose tiesiog nagrinėjamos bendros švietimo temos – mokymasis, intelektas, mokytojai, mokyklos, valstybinis finansavimas.
Apie mokyklas ir jų tikrinimą
Šios savaitės video interviu – su Dr Jane Perryman. Kaip ir kiti kurse kalbinti ekspertai, ji dirba toje pačioje institucijoje, kaip ir kurso dėstytoja – Londono universiteto Edukologijos institute. Taigi apie mokyklas ir – ypač – jų tikrinimą kalbama iš Anglijos (taip pat ir Velso, nes jų švietimo sistema bendra) perspektyvos. Vyriausybės institucija, tikrinanti (inspektuojanti) mokyklas, vadinasi Ofsted (The Office for Standards in Education).
Kas yra „gera mokykla“? Tokia, kurioje moksleiviai pasiekia daugiau nei iš jų galima tikėtis. Jei tokį klausimą užduoda tėvai, vieno atsakymo turbūt nėra – visi iš mokykos nori skirtingų dalykų. Galbūt tai tokia mokykla, kurioje kiekvienas moksleivis jaustųsi laimingas?
Ar mokyklų tikrinimas (inspekcijos) turi įtakos jų kokybei? Jane Perryman teigimu, turi, bet nebūtinai vien tik teigiamą įtaką. Kai kurie tyrimai parodė, kad praėjus metams po mokyklos tikrinimo moksleivių pasiekimai yra mažesni nei anksčiau – turbūt todėl, kad visi mokytojai ir mokyklos vadovybė pagrindinį dėmesį skyrė ruoštis tikrinimui, o ne tinkamai mokyti moksleivius. Tikrinimai daro įtaką ir mokyklos vadovybei, veiklos organizavimui. Vėlgi gali būti, kad vadovai orientuojasi į tikrinimą, mokyklos veikla organizuojama taip, kad būtų gautas teigiamas įvertinimas. O tai nebūtinai yra geriausia mokyklai. Mokytojai dažnai mano, kad dėl tikrinimų sumažėja jų autonomija, jie negali vesti pamokų taip, kaip norėtų.
Anglijoje ir Velse mokyklas tikrina Ofsted. Ši organizacija įkurta 1992 metais. Tikrina specialiai paruošti inspektoriai (dažnai – buvę mokytojai), pats komandų organizavimas yra privatizuotas. Ofsted tikslas – užtikrinti, kad mokyklos laikytųsi vyriausybės nurodytų standartų.Tačiau, kaip pastebi Jane Perryman, moksliniai tyrimai rodo, kad neigiamas tikrinimo poveikis yra didesnis už teigiamą. Pvz., mokykla ir jos vadovybė orientuojasi ne į tai, kas geriausia mokyklai, bet į tai, kas padėtų gauti teigiamą Ofsted įvertinimą. Panašiai kaip „mokymas egzaminui“ (teaching to the test). Moksleiviai gerai išlaiko egzaminus, bet tai nereiškia, kad jie gerai mokomi. Orientuojamasi į tai, kad jie išlaikytų egzaminus, o ne į įgūdžius ir žinias, kurių jiems prireiktų gyvenime.
Manoma, kad Ofsted komandas veikia įvairūs veiksniai. Pvz., jei tikrinama mokykla, kurios egzaminų rezultatai puikūs, pati mokykla yra geroje vietoje, tai tikrintojai atėję gali pamatyti gerą mokyklą. O jei mokyklos egzaminų rezultatai nekokie, moksleivių raštingumo lygis žemas, socioekonominės aplinkybės sudėtingos, tai tikrintojai gali turėti išankstinę nuostatą – surasti, kas negerai. Bet gali būti, kad būtent tos moksleivių socioekonominės aplinkybės ir lemia egzaminų rezultatų skirtumą.
Tikrinime trūksta „pridėtinės vertės“ (value-added) faktoriaus, t.y. „prieš“ ir „po“ palyginimo. Ofsted turėtų būti partneriai mokykloms – ne tik pasakyti, kas negerai ir per kiek laiko reikia ištaisyti trūkumus, bet dirbti kartu ir padėti mokykloms, patarti, kaip tą padaryti.
Mokyklos dabar pradeda bendradarbiauti, kuria tinklus. Tokiomis aplinkybėmis atskirų mokyklų vertinimas nėra teisingas.
Ar galime ko nors išmokti iš kitų šalių mokyklų sistemų? Žinoma, bet nereikia naiviai tikėtis, kad galėsime tiesiog imti ir perkelti jų patirtį į kitas šalis. Pvz., Pietų Korėja, Suomija. Šalys dažnai lyginamos pagal PISA rezultatus, bet šie testai turi trūkumų. Pvz., vienose šalyse tuos testus laiko tik atrinkti moksleiviai, kitur – praktiškai visi, dar kitose šalyse visa švietimo sistema orientuota į tai, kad moksleiviai kuo geriau išlaikytų PISA testus.
Ar yra skirtumas, į kokią mokyklą leisti savo vaikus? Jane Perryman teigia, kad svarbiau pačių tėvų požiūris į švietimą, mokyklas.
Skaitiniai
Dauguma šios savaitės skaitinių yra labai „angliški“, t.y. orientuoti į Anglijos švietimo sistemą, socialinę situaciją ir pan.
Pirmasis skaitinys – trumpas blogo įrašas apie socialinės klasės įtaką švietimui. Pastebima, kad esama švietimo sistema labiausiai „subalansuota“ viduriniajai klasei.
Pateikiamas ir infed.org straipsnių rinkinys – apie neformalųjį švietimą, socialinę pedagogiką ir mokymąsi visą gyvenimą. Straipsnių daug, tik keletą išsirinkusi peržvelgiau.
Henry A. Giroux kilęs iš darbininkų. Į akademinį pasaulį pateko dėl to, kad gerai žaidė krepšinį ir taip gavo stipendijų studijoms universitete (JAV dažna praktika). Jis rašė:
„Ten, kur aš augau, mokymasis buvo kolektyvinė veikla. Bet kai patekau į mokyklą ir bandžiau dalintis mokymusi su kitais, tai buvo vadinama sukčiavimu. Mokymo programa aiškiai pabrėžė, kad mokymasis yra labai individuali, beveik slapta, veika. Mano darbininkų klasės patirtis neturėjo reikšmės. Į ją net buvo žiūrima su panieka“.
Henry Giroux darbuose vyrauja pasipriešinimas neoliberalizmui ir klasinei visuomenei, jis palaiko progresyvios kritinės pedagogikos vystymąsi. Jo manymu, mokytojai turi būti transformuojantys intelektualai, ar net viešieji intelektualai, turintys politinės įtakos.
Henry Morris ir Impington kaimo koledžas . Henry Morris kaimo koledžo vizija įkvėpė daug diskusijų apie bendruomenės mokymą. Kaimo koledžo esmė yra tokia: dieną joje mokosi moksleiviai, o vakarais ir laisvadieniais tai švietimo ir laisvalaikio centras suaugusiems. Anglijoje tokios įstaigos buvo steigiamos 1930-1940 metais.
Didelis dėmesys skiriamas ne tik žmonėms, bet ir pastatams: „kompetetingi mokytojai ir gražūs pastatai yra vienodai svarbūs Mokykla, profesinis koledžas, bendruomenės centras, kurie nėra architektūros meno kūriniai, ta prasme yra švietimo nesėkmė“.
Kaimo koledže santykinai daug vietos skiriama suaugusiems. Morris rašė: „Suaugusiųjų švietimas yra pagrindinė švietimo dalis“. Pabrėžiama meno svarba: „Aktyvus menų praktikavimas ir gėrėjimasis jais yra žmonėms taip pat reikalingas, kaip ir maistas ar oras“.
Neformalusis švietimas. Kas tai yra? Mokymasis, vykstantis kasdien (pvz., kalbantis su draugais, ar kai tėvai moko vaikus)? Mokymosi projektai, kurių imamės patys (pvz., pradėję žvejoti apie tai skaitome, perkame žurnalus, galbūt įstojame į žvejų klubą)? O gal tai mokymasis jaunimo ir bendruomenės organizacijose?
Straipsnio autoriai neformalųjį švietimą apibrėžia kaip spontanišką procesą, padedantį žmonėms mokytis. Neformalusis švietimas vyksta būnant ir kalbantis su kitais. Tiek klausantis, tiek kalbant. Tai gali vykti bet kur ir bet kada. Mokomasi tyrinėjant, kaupiama patirtis.
Lietuvoje turime Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymą. Jame sąvoka pateikiama taip:
„Neformalusis suaugusiųjų švietimas – asmens ir visuomenės interesus atliepiantis mokymasis, lavinimasis ar studijos, kurias baigusiajam neišduodamas valstybės pripažįstamas dokumentas, patvirtinantis išsilavinimo, tam tikros jo pakopos ar atskiro reglamentuoto modulio baigimą arba kvalifikacijos įgijimą.“
Mokymasis visą gyvenimą. Ši samprata nėra nauja – ji minima dar Platono „Respublikoje“. Eduard Lindman 1926 m. išleistame klasikiniu tapusiame leidinyje „Suaugusiųjų švietimo prasmė“ teigia, kad:
1. Švietimas yra gyvenimas. Visas gyvenimas yra mokymasis, taigi švietimas negali turėti pabaigos.
2. Suaugusiųjų švietimas turi būti ne profesinis. Jo tikslas – suteikti gyvenimui prasmę.
3. Turime pradėti nuo situacijų, o ne nuo dalykų. Suaugusiųjų švietimo programa kuriama pagal studento poreikius ir interesus.
4. Turime naudotis besimokančiojo patirtimi. Tai vertingiausias suaugusiųjų švietimo resursas.
1970-aisiais UNSECO iškėlė švietimo visą gyvenimą (lifelong education) svarbą. Dvi svarbiausios idėjos: švietimas visą gyvenimą ir besimokanti visuomenė. Vėliau įsivyravo kiek kitokia sąvoka – mokymasis visą gyvenimą (lifelong learning).
Mokyklos misija
Į šios savaitės Padlet wall kurso organizatoriai kvietė įkelti surastą mokyklos misiją.
Pagooglinau „mokyklos misija“. Gavau daugybę rezultatų. Pateikiu keletą pirmųjų:
• Mokyklos misija – teikti valstybinius standartus atitinkantį išsilavinimą, sudaryti sąlygas individualybės plėtotei, padėti mokiniui suvokti šiuolaikinį pasaulį, būti savarankišku, veikliu, kritiškai mąstančiu ir atsakingu savo šalies bei Europos piliečiu. (VIMS – International Meridian School)
• Teikti šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį pradinį, pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą saugioje aplinkoje. Ypatingą dėmesį skiriant bendravimo užsienio kalbomis ir sociokultūrinių kompetencijų ugdymui. Savo veiklą grįsti bendravimu ir bendradarbiavimu su vietos bendruomene. (Kauno Palemono vidurinė mokykla)
• Teikti kokybišką išsilavinimą bendraujant ir bendradarbiaujant su mokiniu ir jo šeima, padėti kiekvienam mokiniui pagal gebėjimus ir poreikius pasiekti individualios pažangos, didelį dėmesį skirti dvasiniam, pilietiniam, socialiniam ir kultūriniam asmenybės ugdymui. (Biržų „Aušros“ vidurinė mokykla)
• Atsakingai vykdanti švietimo politiką mokyklos bendruomenė, siekianti pažinti ir išryškinti vaikų individualumą, puoselėjanti saviugdą, stiprinanti mokymosi motyvaciją, sudaranti sąlygas visaverčiam, socialiai saugiam mokinio gyvenimui sparčios kaitos sąlygomis. (Šiaulių Medelyno progimnazija)
• Teikti privalomą pradinį bei pagrindinį I-os dalies ugdymą vaikams nuo 7 metų amžiaus, gyvenantiems steigėjo priskirtoje aptarnavimo teritorijoje.
• Progimnazija užtikrina valstybinės ugdymo politikos kokybišką įgyvendinimą, remdamasi humanizmo, demokratiškumo, nacionalumo, atvirumo principais. (Klaipėdos „Versmės“ progimnazija)
• Ir t.t. ir t.p.
Na ką čia labai išskirtinio prigalvosi, ar ne? Pirmame puslapyje buvo ir ironiškas požiūris į mokyklų „VMS“ (viziją, misiją ir strategiją) iš KTU Gimnazijos direktoriaus B. Burgio svetainės. Jis siūlo tokią „Kurmučių mokyklos“ misiją: „Apšviesti mokslo šviesa visus nuo mažo iki seno dar geriau nei viena miestelio centre likusi lempa ant stulpo.“ Nuo to, kad mokykla susikurs ir užsirašys savo misiją (ar ir visą „VMS“) ji geresne netaps. Sutapimas – kaip tik šiandien sužinojau, kad Burgis nuo gruodžio mėnesio nebebus KTU Gimnazijos direktorius. 25 metus vadovavo, nuo pat įkūrimo (pirmaisiais metais KTU darbuotojai gimnaziją dažnai pavadindavo tiesiog „Burgio gimnazija“).
Na, jei nereikia misijų, gal ir formalaus mokymo nereikia? Visgi Lietuvoje nemokyklinimas (unschooling) draudžiamas – tėvai privalo leisti vaikus į mokyklą. Seniau buvau labai skeptiškai nusiteikusi „nemokyklinimo“ atžvilgiu, bet pastaruoju metu požiūris keičiasi, tolerantiškiau į tai žiūriu. Tai ir pabaigai truputis roko klasikos šia tema – Pink Floyd „Another Brick in the Wall“
