Skiepų pradžia gali būti vadinama „gyvūnų era“. Skiepų pradininkas – Edward Jenner, XVIII amžiaus pabaigoje sukūręs skiepus nuo raupų. Jenner buvo daktaras, gyvenęs Pietų Anglijoje. Jis pastebėjo, kad kas dvejus-trejus metus kaimus nusiaubia raupų epidemija. Dėl to nemažai žmonių mirdavo – maždaug trečdalis užsikrėtusiųjų. Kitas trečdalis apakdavo. Ir beveik visiems likdavo gilūs negražūs randai. Tačiau Jenner atkreipė dėmesį, kad raupai nepaliesdavo melžėjų. Tą jau prieš keletą dešimtmečių buvo pastebėjęs ir fermeris Benjamin Jesty. Kodėl melžėjos neužsikrėsdavo? Dažnai ant karvių tešmenų būdavo pūslelių. Melžėjos dėl to irgi dažnai turėjo pūslelių ant rankų bei riešų – ir būtent tai, atrodo, jas saugojo nuo raupų.
Tai buvo 1796 metai. Praeis keli dešimtmečiai, kol kas nors susigaudys, kas tokie yra virusai. Jau nekalbant apie bakterijas ir jų skleidžiamas ligas. Taigi Jenner nežinojo to, kas medicinos mokslui aišku dabar. Jis negalėjo žinoti, kad cowpox (karvių raupai) virusas, dėl kurio ant jų tešmenų atsirasdavo tų pūslelių, yra panašus į žmonių raupus tiek, kad apsauga nuo vienos ligos garantuoja apsaugą ir nuo kitos.
Jenner paėmė kelias savo melžėjos pūsleles ir įšvirkštė jų skystį berniukui vardu James Fipps. (Diskusijų forume keli nariai netruko pastebėti, kad tokio mokslinio tyrimo dabar niekaip nepatvirtintų jokia medicininės etikos komisija.) Tai buvo ne vakcinacija, o varioliacija (lotyniškai raupai yra variola). Apie pastarąją žmonės jau senokai žinojo: jei paimsite pūslę žmogaus, persirgusio raupais (ir nenumirusio, žinoma), tą pūslę išdžiovinsite ir sumalsite, o tada įšvirkšite į veną ar tiesiog įkvėpsite, tada keliskart sumažinsite tikimybę užsikrėsti raupais. Varioliacija yra vienas iš inokuliacijos pavyzdžių: kai gyvi mikroorganizmai įleidžiami į kitą organizmą taip jį užkrečiant.
Paul Offit pateikia pavyzdį, parodantį, kad varioliacija buvo gerai žinoma XVIII amžiuje. Benjamin Franklin (vienas JAV kūrėjų, vadinamųjų „Founding Fathers“, kuris, nors ir nebuvo JAV prezidentu, nusipelnė būti vaizduojamas ant 100 dolerių banknoto) apgailestavo, kad jo penkerių metų sūnelis mirė nuo raupų ir nebuvo varioliuotas. Paul Offit pajuokauja, kad Pensilvanijos universitete reikalaujama nors kartą savo kalboje paminėti Frankliną. Juk jis buvo pagrindinis šio universiteto įkūrėjas.
Varioliacija nebuvo nekalta procedūra. Kartais žmonės nuo to net numirdavo. Be to, po varioliacijos toje vietoje likdavo labai didelė raudona skausminga pūslelė. Grįžtame prie Jenner 1796-aisiais. Jis mąstė taip: paskiepiju vaiką karvių raupais, tada padarau varioliaciją ir pažiūrėsiu, kaip atrodo ta pūslelė. Paaiškėjo, kad paskiepytiems ir tada varioliuotiems žmonėms dažniausiai nebūdavo jokios reakcijos, arba ta pūslelė būdavo minimali. Jenner padarė išvadą, kad skiepijimas karvių raupais apsaugo žmones nuo raupų. Jis buvo teisus.
Žodžio „vakcina“ kilmė. Kadangi Jenner sukūrė skiepus iš karvių raupų, iš to ir kilo vakcinacijos pavadinimas. Lotyniškai vacca reiškia karvę.
Skiepai nuo raupų – pirmieji ir itin sėkmingi. Manoma, kad raupai per žmonijos istoriją į kapus nusinešė per 500 milijonų gyvybių. Atradus skiepus, paskutinysis užsikrėtimas raupais užregistruotas Somalyje 1977 metais. Raupai – vienintelė liga, kurią skiepų dėka pavyko visiškai eliminuoti nuo Žemės paviršiaus. Paul Offit manymu, tai įmanoma padaryti ir su kitomis ligomis, pvz., poliomielito ar kiaulytės virusais.
Pasiutligė
Praėjus beveik šimtui metų nuo Jenner atrastų skiepų nuo raupų, Louis Pasteur (taip, tas pats garsusis prancūzų chemikas) susidomėjo pasiutlige. Paryžiaus gatvėse tuo metu karaliavo daugybė pasiutusių šunų. Pasiutligė yra turbūt pavojingiausia užkrečiamoji liga – jei pasirodo pirmieji jos simptomai, tikimybė numirti siekia praktiškai 100%. Todėl daug kas bandė atrasti nuo jos vaistų.
Pasteras pasiėmė šunį, mirusį nuo pasiutligės. Tada sumalė, hm, jo galvos bei nugaros smegenis. Gautą medžiagą įšvirkštė triušiui. Taip užkrėstas pasiutlige triušis nugaišdavo. Pasteras išimdavo triušio nugaros smegenis ir palikdavo porai savaičių džiūti. Jis atrado, kad inokuliavus išdžiūvusius nugaišusio triušio nugaros smegenis kitiems triušiams, pastarieji įgaudavo imunitetą. Pasterui toks rezultatas suteikė vilties. Tiesa, jis nebuvo daktaras, tai bandymai su žmonėmis buvo ne visai legalus dalykas.
Tačiau kartą atsirado berniukas, kuriam į veidą ir liemenį buvo įkandęs pasiutęs šuo. Pasteras berniukui įšvirkštė sudžiovintas triušio nugaros smegenis. Dabar jau medicinai žinoma, kad tokiose smegenyse buvo beveik numarintas pasiutligės virusas. Pasteras atliko kelias inokuliacijas. Paskutiniaisiais kartais nugaros smegenys buvo vis mažiau išdžiūvę. Tiesą sakant, inokuliacijos pabaigoje jis berniukui švirkštė gyvą pasiutligės virusą. Tačiau iki to laiko vaikas jau buvo gavęs imunitetą iš negyvo pasiutligės viruso.
Tokia procedūra buvo kiek rizikinga. Žmonės inokuliuojami medžiaga, kuri iš dalies gaunama iš nervinių ląstelių. Galvos ir nugaros smegenyse yra mielino – jo turi ir žmonės. Įgaunamas imunitetas gali sukelti stiprų šalutinį poveikį, netgi paralyžių. Tai atsitikdavo maždaug vienam žmogui iš 250 (0,4%). Tačiau žmonės sutikdavo rizikuoti – juk nuo pasiutligės skiepydavo jau užsikrėtusių šunų apkandžiotus žmones. Kadangi mirties nuo pasiutligės tikimybė buvo beveik 100%, žmonės sutikdavo prisiimti 0,4% stipraus šalutinio poveikio nuo skiepo riziką.
Pastero išrasta pasiutligės vakcina naudojama ir dabar. Kasmet tūkstančiai žmonių užsikrečia pasiutlige, ypač neturtingose šalyse. Šie skiepai gelbėja gyvybes.
Poliomielitas
Pirmuosius skiepus nuo poliomielito 1930-aisiais sukūrė dvi tyrėjų grupės. Abi naudojo beždžiones. Jas užkrėsdavo poliomielito virusu, tada skiepus kurdavo iš beždžionių galvos ir nugaros smegenų. Tiesa, abiem grupėm kilo problemų. Vieni skiepų gamyboje naudojo ricinoleatą, kiti – formaldehidą. Nei vienas, nei kitas nenumarindavo poliomielito viruso. Buvo vaikų, kurie, paskiepyti tokia vakcina, susirgo ir net mirė nuo poliomielito. Dėl šių tragedijų skiepų nuo poliomielito tyrimai sustojo keletui dešimtmečių. Tai buvo „gyvūnų eros“ skiepų istorijoje pabaiga.
