Nuo mokymosi ir intelekto – prie mokytojų. Kas yra geras mokytojas? Google vaizdų paieška pateikia keletą gerai žinomų frazių, pvz.:
• „Geras mokytojas yra kaip žvakė – dega tam, kad apšviestų kelią kitiems“ (Mustafa Kemal Ataturk).
• „The mediocre teacher tells. The good teacher explains. The superior teacher demonstrates. The great teacher inspires“ (William Arthur Ward). (nors ši frazė truputį „ne į temą“ šiuo atveju, nes tema apie „good teachers“ 🙂 )
Šios savaitės video interviu yra su profesoriumi Alex Moore. Jis 18 metų mokytojavo vidurinėje mokykloje, po to 10 metų dėstė būsimiesiems mokytojams. Pastaraisiais metais ypatingą dėmesį skiria mokymo planams ir programoms (curriculum), tiria kultūros įtaką jiems. Alex Moore yra parašęs keletą specializuotų knygų. Artimiausia savaitės temai – „The Good Teacher: Dominant Discourses in Teacher Education“. Interviu remiasi šia knyga.
Trys požiūriai į „gerą mokymą“
Alex Moore iškart pasako, kad į šį klausimą neatsakys – taip per daug supaprastinama daug sudėtingų dalykų. Lyg būtų daroma prielaida, kad yra kažkoks archetipinis „geras mokytojas“, kuriuo visi galime tapti. Skiriamos sampratos „būti geru mokytoju“ ir „tapti geru mokytoju“. Tapsmas čia suvokiamas kaip nesibaigiantis tęstinis procesas. Panašiai kaip „mokymasis visą gyvenimą“.
Todėl Alex Moore siūlo orientuotis ne į „gerą mokytoją“, bet į „gerą mokymą“ (good teaching). Žinoma, jei labai reikia apibrėžti „gerą mokytoją“, galima išvardyti keletą akivaizdžių dalykų. Tinkamai, atidžiai ir išsamiai planuoti pamokas. Geri bendravimo įgūdžiai. Puikus dėstomo dalyko išmanymas, ir pan. O terminas „geras mokymas“ parodo, kad mokymo stilius gali kisti priklausomai nuo aplinkybių: kas tinka vienoje klasėje ar mokykloje, gali visiškai netikti kitur.
Alex Moore knygoje išskiria tris dominuojančius diskursus apie „good teaching“:
• Kompetetingas amatininkas. Tokio požiūrio dažnai laikosi vyriausybė ir kiti politikai.
• Charizmatiška asmenybė. Pvz., taip „geri mokytojai“ vaizduojami filmuose (kaip Michelle Pfeiffer filme „Dangerous Minds“).
• Reflektuojantis praktikas. Šį diskursą remia dauguma edukologijos dėstytojų.
Kompetetingas amatininkas (competent craftsperson). Šis diskursas popouliarus formuojant švietimo politiką. Siūlomas tam tikras mokymo būdas, mokymo ir mokymosi samprata. Norint mokyti reikia išmokti ir vystyti tam tikrus įgūdžius ir kompetencijas. Nereikia būti empatišku ar rūpintis moksleivių socioekonomine aplinka. Iš esmės kiekvienas gali tapti mokytoju. Reikiamos kompetencijos paverčiamos standartais, pagal kuriuos „matuojami“ mokytojai. Tačiau, kaip pastebi Alex Moore, mokymas reikalauja daugiau nei nustatytų kompetencijų nurodytose srityse. Laikantis šio diskurso, mokytojai (ypač pradedantieji) sužino tiksliai tai, ką jie turi daryti, kokias kompetencijas vystyti, ir ar jų įgūdžiai yra tinkamo lygio. Problemų kyla, kai dėl standartizavimo viską reikia pamatuoti – o tai ne visada lengva. Todėl sunkiau pamatuojami dalykai arba išvis nematuojami, arba sukuriamas dirbtinis matas, kuris realios situacijos neparodo. Alex Moore kritikuoja šį diskursą, kad jis orientuotas ne į klausimus, bet į atsakymus. Kas yra „geras mokytojas“? – atsakymas. Einu laikyti egzamino – reikės pateikti atsakymą, yra tik vienas teisingas atsakymas. Tačiau norėtųsi ne tik atsakymų, bet nepamiršti ir užduoti klausimų. Tapimas „geru mokytoju“ susijęs su klausimais, visų pirma sau. Jei nebūtų klausimų, tai nebūtų ir atsakymų. Švietimo politika po truputį tai pripažįsta – daugelyje šalių skiriamas dėmesys problemų sprendimui (problem solving) dirbant mažomis grupėmis, skatinamas „flipped learning“ (moksleiviai ar studentai susipažįsta su mokymo medžiaga iš anksto, pvz., susiranda internete, o jų surasta medžiaga aptariama formalios pamokos ar seminaro metu).
Charizmatiškas mokytojas. Šis diskursas labai populiarus kino filmuose ar TV serialuose. Tai charizmatiškas mokytojas, su kuriuo moksleiviai randa bendrą kalbą, jam/jai jaučiama simpatija, ji(s) yra empatiška(s). Tokiam mokytojui nereikia ruošti kruopščių pamokų planų – užtenka tiesiog ateiti į klasę ir užkrėsti visus savo entuziazmu. Alex Moore mini Michelle Pfeiffer filme „Dangerous Minds“ (paremtas tikrais įvykiais). Jai tenka klasė moksleivių iš neturtingų ir net asocialių šeimų – tokių moksleivių, kurie paprastai laikomi „nurašytais“, iš jų nieko nesitikima. Bet ji randa su jais ryšį. „Charizmatiško mokytojo“ diskursas pripažįsta, kad mokymas apima ne vien tik įgūdžių ir kompetencijų vystymą – reikia „kažko daugiau“. Tačiau Alex Moore mano, kad toks mąstymas gali kelti problemų. Atrodo, kad viskas priklauso nuo mokyklos ir mokytojo, nuo švietimo. Lyg tai, kad vaikas auga sudėtingoje šeimoje, nėra kliūtis jam nesisekti mokykloje. Bet juk mokytojai žino, kad moksleivių socioekonominė aplinka daro didžiulę įtaką. Vien mokykla negali išspręsti visų problemų. Politikai turi rūpintis didėjančia nelygybe, platėjančiu skirtumu tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų. „Charizmatiškas mokytojas“ dažnai parodomas kaip gelbėtojas. Jei pradedantysis mokytojas bandys kopijuoti Michelle Pfeiffer herojės metodus, labai tikėtina, kad jam nepavyks. Alex Moore rekomenduoja orientuotis ne į charizmą, bet į bendravimo įgūdžius. Nesistengti būti charizmatišku, bet rūpintis mokymu ir mokymusi. Ne „kaip aš pasirodžiau?“, bet „ar mano moksleiviai mokosi taip, kaip aš norėčiau?“ „jei ne, ką galiu daryti?“ „Charizmatiško mokytojo“ diskursas per daug orientuotas į introversiją, per daug dėmesio skiriama sau, o ne atliekamam darbui.
Reflektuojantis praktikas. Dažnai kalbama, kad mokytojai turėtų „reflektuoti“, bet ką tai reiškia? Šis diskursas susijęs su tapsmu (becoming). Kas yra „refleksija“? Kompetencijų tikrinimui reikia rinkti „įrodymus“. Bet dirbtinai rašomas „refleksijos žurnalas“ tampa tiesiog įprastiniu ritualu ir tokia „refleksija“ netenka esmės. Tikroji refleksija susijusi su iššūkiais sau – ką keisti, kaip mokyti? Nors ir sunkiau surasti įrodymų, kad mokytojas tai apmąsto, apie tai galvoja.Tikrajai refleksijai reikia laiko. Kuo refleksija skiriasi nuo tiesiog praėjusios dienos apmąstymo? Pirmiausia, ji orientuota į ateitį – ką galėčiau ir turėčiau daryti kitaip? Kaip mokyti? Dauguma mokytojų taip ir daro – apgalvodami praėjusią dieną ar savaitę, jie mąsto, ką ir kaip galėtų keisti ateityje. Refleksija tiesiogiai susijusi su „begalinio tapsmo“ (endless becoming) idėja – kaip tapti geru mokytoju? Alex Moore: gėda prisipažinti, bet ruošdamas mokytojus jiems pabrėždavau, kad savo „emocinį bagažą“ paliktų už klasės durų. Nesąmonė – emocijos ne daiktai, negalime jų kur nors tiesiog patogiai pasidėti. Negalima jų ignoruoti, reikia suprasti, kaip jos veikia mokymą. Mokytojai nėra bejausmiai. Jie yra mąstantys ir jaučiantys žmonės.
Ar bet kas gali būti geru mokytoju? Alex Moore mano, kad ne. Ką mes turime daryti su prastais mokytojais? Alex Moore klausia, o kas tie „mes“ ir kaip suprantame, kas yra „prastas mokytojas“? Pirmiausia tokiems mokytojams reikėtų stengtis padėti. Mokyklos vadovybė turėtų skatinti tokią organizacijos kultūrą, kad mokytojai nebijotų kalbėti apie patiriamas problemas, kad jie jaustų paramą. Bet kaip nėra universalaus „gero mokytojo“, taip negalima galutinai teigti, kas yra „prastas mokytojas“.
Kas yra „pedagogika“?
Vienas šios savaitės skaitinių man buvo gan įdomus. Tai Mark Smith straipsnis apie pedagogiką.
Kas yra švietimas? Dažnai jis maišomas su „mokyklinimu“ (schooling). „Mokyklinimu“ stengiamasi „įgrūsti“ mokymą žmonėms pagal iš anksto kitų nustatytą planą. Paulo Friere dar 1972 metais tai vadino „bankininkyste“ – dedami žinių indėliai. Taip į besimokančiuosius galima pradėti žiūrėti ne kaip į žmones, bet kaip į objektus. Švietimas yra kitoks – skatinama, duodama laiko pačiam atrasti. Ne tik suteikti žinių moksleiviams, bet ir suteikti impulsą keistis patiems ir keisti juos supantį pasaulį.
Pedagogai ir mokytojai Senovės Graikijoje. Šie du dalykai buvo griežtai atskirti. Pedagogais dažniausiai būdavo vergai. Jie rūpindavosi turtingų šeimų sūnumis – lydėdavo juos gatvėse, rūpindavosi jų valgiais, sėdėdavo šalia, kai jie mokydavosi. Pedagogai nešiodavo savo patikėtinių knygas ir daiktus, rūpindavosi saugumu. Bet pagrindinis jų vadimuo – padėti berniukams (čia gi Senovės Graikija, iki moterų švietimo dar toli) išmokti tapti vyrais. Tai daryta savo pavyzdžiu, kalbantis bei disciplinuojant.
Didėjantis dėmesys mokymui. Europoje XVI-XVII a. pradėta daug dėmesio skirti mokymo procesui bei turiniui. Kuriamos mokymo taisyklės ir pagrindiniai principai (pvz., „Mokymas turi vykti lėtai ir sistemingai. Gamtoje nėra šuolių“). XIX a. kuriamos mokymo teorijos. Vokietis Johann Friedrich Herbart pedagogiką (didaktiką) išskiria kaip atskirą discipliną. Tarp kitko: Herbart po Kanto perėmė filosofijos profesūrą Karaliaučiaus (Konigsberg) universitete. Herbart teigė, kad mokymas yra „pagrindinė švietimo veikla“.
Pedagogikos atgimimas. Tam didelės įtakos turėjo 1970-aisiais išleista Paulo Freire knyga „Pedagogy of the Oppressed“ („Engiamųjų pedagogika“). Tačiau pedagogika dažniausiai buvo apibrėžiama tais pačiais Herbart terminais. Mokymas kaip kompleksinė veikla:
• Mokymo menas (kūrybinė, intuityvi dalis);
• Mokymo amatas (įgūdžiai ir praktika);
• Mokymo mokslas (teorinis pagrindas, sprendimai, priimami reminatis moksliniais tyrimais).
Socialinė pedagogika. Socialinis pedagogas – tai lyg grįžimas prie Senovės Graikijos pedagogų. Lydėti, rūpintis moksleiviu ir vesti jį į gyvenimą. Pagrindinis pedagogų (lietuviškas atitikmuo gal būtų klasės auklėtojai ar socialiniai pedagogai) rūpestis – jų moksleivių gerovė (well-being). „Learning is a matter of head, hand and heart“. Pedagoginis procesas apima:
• Įkvėpimą, „įdvasinimą“ (animation). Naujos patirtys.
• Refleksiją. Sukuriamos progos apmąstyti įgytas patirtis.
• Veiksmą. Dirbti su žmonėmis taip, kad jie galėtų pakeisti savo gyvenimus.
Ir pabaigai…
Į Padlet Wall šią savaitę prašyta kelti žymių „gerų mokytojų“ nuotraukas ir aprašymus – iš knygų, filmų ar realaus gyvenimo.
Keli mokytojai iš kino filmų: Robin Williams herojus iš „Dead Poets Society“, Jack Black herojus iš „School of Rock“, Jodie Foster iš „Ana ir karalius“, Georges Lopez „Etre et avoir“ (man labai patikęs prancūzų dokumentinis filmas!), Julia Roberts „Mona Lisa Smile“, Richard Griffiths „The History Boys“ ir net Julie Andrews guvernantė iš „Muzikos garsų“!
Na o man, kaip prijaučiančiai mokslinei fantastikai , labiausiai patiko šis „gero mokytojo“ pavyzdys – Master Yoda iš „Žvaigždžių karų“ 🙂
