Šios savaitės tema dar „stambesnė“ – ne asmenys (besimokantysis, mokytojai) ar mokyklos, bet visa švietimo sistema. Kodėl valstybė finansuoja švietimą?
LR Švietimo įstatymo preambulė:
Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Mokytis yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Švietimas, kaip asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas, grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka tada, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis.
Perskaičiau šią preambulę ir pagalvojau – kas tokius tekstus kuria? Tikriausiai ne teisininkai 🙂 Šiuos sakinius turbūt surašė švietimo specialistai, edukologai ar pan. Taigi švietimu (bent jau privalomu) Lietuvoje siekiama žmonėms suteikti „visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus“. Pabrėžiamas ir „mokymasis visą gyvenimą“ – žmonėms švietimas turėtų padėti „nuolat tobulinti savo gebėjimus“.
Video interviu su Stephen Ball
Šios savaitės interviu vėl yra su Londono universiteto Edukologijos instituto profesoriumi – šįkart tai Stephen Ball, švietimo sociologijos profesorius, taip pat dirbantis ir Oksfordo universiteto Edukologijos departamente (kaip Honorary Research Fellow).
Kokios švietimo ištakos? Bent jau Anglijoje XVIII-XIX amžiuje švietimo poreikis atsirado augant urbanizacijai. Tai buvo būdas „suvaldyti“ piliečius, apmokyti juos būti produktyviais. Iš tų laikų ir dabar mokyklose išlikusi labai paprasta organizacinė struktūra. Pavyzdžiui, organizacinės procedūros iš esmės nepasikeitė nuo XIX amžiaus: mokymo veikla skirstoma į pamokas, semestrus, klases, dalykus, mokymo programas… Tiesa, pastaraisiais 20-30 metų švietimas jau laikomas ir svarbiu valstybės ekonominio konkurencingumo veiksniu tarptautinėje arenoje. Išsilavinusi darbo jėga turi didinti valstybės konkurencingumą lyginant su kitomis šalimis.
Ar yra tiesioginis ryšys tarp švietimo finansavimo ir rezultatų? Neužtenka vien „pumpuoti“ pinigus į švietimo sistemą. Reikia strateginio finansavimo. Ar tikslinga mokytojų atlyginimus sieti su rezultatais? O gal mokyklas finansuoti pagal rezultatus? Ar gera švietimo sistema gali padėti šaliai suklestėti ekonomiškai? Atsakyti į šiuos klausimus nėra taip paprasta. Pvz., šalies klestėjimą lemia ir daugybė kitų veiksnių. Tarkime, šalies pramonės ir ekonomikos istorija. Profesorius pabrėžia, kad švietimas – didelė JK eksporto pramonės šaka, ypač turint omenyje aukštąjį išsilavinimą (universitetus).
Kaip turėtų būti finasuojamos mokyklos? Pagal moksleivių skaičių („krepšeliai“)? Pagal projektus? Pvz., JAV programa „No Child Left Behind“ skiria trumpalaikį finansavimą mokykloms, kurių rezultatai prasti (underperforming schools). Iš mokyklų tikimasi, kad jos pasieks tam tikrą lygį, matuojami rezultatai. Taip pat galimas finansavimas remiantis verslo ar rinkos modeliu. Pvz., Anglijoje yra nevalstybinių pelno nesiekiančių švietimo tiekėjų. Taip pat yra ir pelno siekiančių tiekėjų. Dalis švietimo paslaugų yra perduodamos privačiam sektoriui (outsourcing) – mokyklų apsauga, sporto salių administravimas ir pan. Suaugusiųjų švietime, ypač įvairiuose tobulinimosi ir kvalifikacijos kėlimo kursuose (CPD – continued professional development) dauguma tiekėjų yra privatūs.
Ar švietimo sistema gali veikti pagal laisvos rinkos principus? Ne, tai politinė fantazija. Apskritai „laisva rinka“ (free market) yra daugiau teorinis konceptas. Kaip pastebi Stephen Ball, „markets are indeed very messy places“. Be to, švietimo sistema organizuojama specifiškai. Pvz., yra geografinių apribojimų. Jei kaimo vietovėje yra tik viena mokykla, tai švietimo rinkoje nėra pasirinkimo, taigi negalima kalbėti apie konkurenciją. Be to, mokyklinimas yra privalomas, taigi visi moksleiviai turi kažkur mokytis.
Kokios pagrindinės pasaulinės švietimo tendencijos? Stephen Ball išskiria tris:
1. Rinka. Švietimo paslaugų rinkos kūrimas. Moksleivio krepšelis – irgi šios tendencijos dalis. Kaip ir galimybė pasirinkti mokyklą (ar tokia galimybė reali, ar daugiau teorinė – kitas klausimas), švietimo įstaigų privatizavimas.
2. Vadyba. Mokykloms vadovauti kaip verslo įmonei. Svarbus vadovų vaidmuo, lyderystė. Lietuva ir šioje sferoje neatsilieka nuo pasaulinių tendencijų. Pvz., LR Švietimo ir mokslo ministerija šiuo metu yra suteikusi finansavimą švietimo darbuotojų studijoms Švietimo lyderystės magistrantūros studijų programoje (labai daug „švietimų“ viename sakinyje 🙂 ). Kaip aiškinama projekto interneto svetainėje, tikimasi, kad absolventai „sugebės nuolat atnaujinti ir įgyvendinti lyderystės vardan mokymosi misiją įvairaus tipo ugdymo įstaigose ir švietimo institucijose“. Paaiškinimas: „t.y. pasiekti visapusiškus lyderystės raiškos švietimo kontekste rezultatus: sėkmingą mokinių ir bendruomenių mokymąsi“.
3. Veiklos valdymas (performance management). Matuojama kokybė, mokyklos vertinamos, lyginamos tarpusavyje, reitinguojamos. Tai daroma ne tik valstybės viduje, bet ir tarptautiniu mastu, pvz., PISA tyrimai. Mokyklų veikla vertinama ne tik testuojant, bet ir inspektuojant. Mokykloms nustatomi standartai.
Kokia globalizacijos įtaka švietimui? Valstybės konkuruoja pasaulinėje rinkoje. Švietimas irgi į tai įtraukiamas, tai nebėra nacionalinio lygmens rūpestis. Švietimo sistemos lyginamos tarpusavyje, konkuruojama dėl aukštesnių vietų reitinguose (pvz., PISA tyrimuose). Tarkim, 2012 PISA tyrimuose buvo testuojama virš pusės milijono moksleivių 65 šalyse. Pagrindinis dėmesys skirtas matematikai, bet taip pat testuoti ir skaitymo bei mokslų gebėjimai. Čia rezultatų apžvalga su šalių lentelėmis. Tyrimo paantraštė: Ką žino penkiolikmečiai, ir ką jie gali daryti su tuo, ką žino (t.y. ar/kaip gali pritaikyti turimas žinias).
Globalizacija ypač ryški aukštojo mokslo srityje. Švietimas kai kurioms šalims (ypač JAV ir Jungtinei Karalystei) yra svarbi eksporto šaka, pajamų šaltinis.
Stephen Ball pabrėžia neoliberalizmo įtaką švietimui išskirdamas dvi kryptis:
– Neoliberalizmas iš „N didžiosios“ (išorinis): globalizacija, rinka kaip socialinių santykių forma. Viskas perkama ir parduodama, net intymiausi mūsų socialinio gyvenimo aspektai remiasi rinkos santykiais.
– Neoliberalizmas iš „n mažosios“ (vidinis): keičiasi tai, kaip mes apie save galvojame ir kaip save vertiname. Kinta viešumo ir privatumo santykis. Nuo „būti piliečiais“ pereinama prie „būti vartotojais“. Santykis su valstybe: mes iš jos perkame paslaugas. Net ir kaip tėvai, pvz., kai renkamės mokyklą. Vertinami švietimo darbuotojų veiklos rezultatai, pvz., aukštajame moksle – akademikų publikacijos, jų kokybė (besisukantiems akademiniame pasaulyje gerai žinoma frazė „publish or perish“ – „publikuok arba žūk“). Taigi neoliberalizmas veikia ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus – jis ir mūsų galvose, ir širdyse. Mes keičiamės.
Skaitiniai
Kaip jau įprasta, tarp pateikiamų skaitinių yra ir trumpas blogo įrašas, ir ilgesnių „rimtesnių“ straipsnių. Pateikiamas to paties Stephen Ball parengtas 45 puslapių policy paper apie švietimo sistemą. Perskaičiau tik santrauką (Executive summary). Trumpai pristatoma Anglijos švietimo sistemos istorija. Anglijoje švietimo istorija – tai tuo pačiu ir socialinių klasių istorija. Dabartinė sistema, nepaisant įvairių reformų, vėl iš dalies primena švietimo sistemą, buvusią prieš 1870-uosius. Filantropija ir verslas vėl tampa esmine švietimo procesų dalimi. Klasinė ir rasinė nelygybė aštri, ir net išaugusi nuo 2008-ųjų. Stephen Ball siūlo grįžti prie ištakų – rimtai apgalvoti, koks yra švietimo tikslas, ką reiškia būti išsilavinusiu, kokia mokyklų paskirtis ir, svarbiausia, kas turėtų atsakyti į šiuos klausimus ir priimti sprendimus.
Šįkart vėl siūlomas įrašas iš Sandra Leaton Gray blogo, parengtas pagal jos duotą interviu, skirtą Sankt Peterburgo ekonomikos forumui. Ji teigia, kad svarbiausia remti 10% “apačioje” (kad kuo daugiau vaikų turėtų galimybę ateityje dirbti) ir 10% “viršuje“ (lavinti nacionalinius ir tarptautinius ateities lyderius). Be to, vengti socialinės poliarizacijos, taigi stengtis, kad tiek „viršus“, tiek „apačia“ būtų integruojami su kitais 80% (kuriuos Gray vadina „easy-to-teach ones“ – tie, kuriuos lengva mokyti).
Pagrindiniai jos patarimai:
– Ankstyvasis ugdymas yra ypatingai svarbus, nors jo rezultatus pamatysime tik po dviejų dešimtmečių.
– Profesinis ir aukštasis lavinimas taip pat labai svarbus. Šiuo atveju investicijų grąža gaunama greičiau.
– Steigti mokyklas, pritaikytas visiems gebėjimams (all ability schools), 200-400 moksleivių pradinėje mokykloje ir 500-1000 moksleivių vidurinėje. Derinti su išplėstinio mokymo programomis, individualizuoti mokymą. Optimalus klasės dydis – apie 25 moksleiviai.
Paklausta apie ateities darbus, ji pamini keturias sritis:
1. Atsinaujantys energijos šaltiniai;
2. Maisto saugumas ir kokybė;
3. Darbas, susijęs su socialiniais tinklais;
4. Švietimas ir mokymas globaliame kontekste.
Pabaigai…
Į kurso Padlet wall šią savaitę siūlyta kelti naujienų nuorodas, kurios parodytų konkrečios šalies požiūrį į švietimą. Mano dėmesį patraukė ši karikatūra:
