"You live and learn. At any rate, you live."

Šeštosios savaitės tema – „What future for education?“ Hm, juk apie tai turėjo būti visas kursas (sprendžiant iš jo pavadinimo), o ne tik pati pabaiga. Na gerai, tarkim, norint diskutuoti apie švietimo ateitį, reikia žinoti nors šį tą apie praeitį ir dabartį. Tai parodo ir siūlomi pradiniai „klausimai refleksijai“: kokie jums pažįstamos švietimo sistemos aspektai veikia gerai? Kokius prioritetus ir vertybes atspindi dabartinė švietimo sistema? Ką reikia keisti, o gal kas nors svarbaus išvis yra pamiršta?

Interviu su kurso organizatorės Clare Brooks kolegomis iš Londono universiteto Edukologijos instituto šįkart nėra. Pagaliau ir pati Clare pakalba, ne tik uždavinėja trumpus klausimus, mandagiai linkčioja ir šypsosi kalbant jos pašnekovams. Tiesa, tas video trumputis – vos 2,5 minutės.

Šios savaitės medžiaga – įvairios „TED talks“ apie švietimą. Žodžiu, kurso rengėjai net nepasivargino parengti savo medžiagos apie švietimo ateitį. Tiesiog pateikė 13 nuorodų, pasiūlydami peržiūrėti „vieną ar daugiau“. Rekomendavo peržiūrėti kritiškai: ne pristatymo forma, bet turinys, KĄ jie sako, o ypač – kas, jų manymu, yra švietimo ateitis? Kadangi mėgstu žiūrėti TED kalbas, po truputį visas siūlomas peržiūrėjau. Trumpai pristatau labiausiai įstrigusias.

Ken Robinson: How schools kill creativity
Tai viena žinomiausių TED kalbų – ne tik apie švietimą, bet ir apskritai. Oficialioje TED svetainėje nurodyta, kad ji peržiūrėta daugiau nei 29,9 milijono kartų (du trečdaliai – pačioje svetainėje, dar ketvirtadalis, arba virš 7 milijono – per YouTube). Bet kas, matęs nors kelias „TED talks“, turbūt bus matęs ir šią. Tai pati populiariausia visų laikų TED kalba pagal peržiūrų skaičių.

Jei nematėte, primygtinai rekomenduoju. Nepilnai 20 minučių.

Tiesiog kelios mintys, kurias pasižymėjau klausydama (esu mačiusi šią kalbą ir anksčiau). „Kūrybiškumas švietime toks pat svarbus, kaip ir raštingumas, ir turėtume jį taip pat vertinti“. „Jei nesame pasiruošę suklysti, niekada nesukursime nieko originalaus“. „Mes stigmatizuojame klaidas“ – tiek darbovietėje, tiek švietime. Citata, kurią palieku angliškai – „We get educated out of creativity“. „Kiekviena švietimo sistema Žemėje turi tą pačią dalykų hierarchiją“: matematika ir kalbos, tada humanitariniai mokslai, o pačiame gale menai. Beje, menai taip pat turi savo hierarchiją: dailei ir muzikai skiriamas didesnis prioritetas nei dramai ir šokiui. „Mūsų švietimo sistema yra labai tinkama parengti universitetų dėstytojus“. Švietimo sistema buvo sukurta pramoninės revoliucijos poreikiams. Todėl reikia pergalvoti esminius principus, pagal kuriuos mokome savo vaikus.

Salman Khan: Let’s use video to reinvent education
Garsiosios „Khan Academy“ įkūrėjo TED kalba. Ją irgi primygtinai rekomenduoju pažiūrėti. Khan – buvęs hedge fund analitikas. Viskas prasidėjo nuo to, kad jis nuotoliniu būdu padėjo mokytis savo jaunesniems giminaičiams. Kai įkėlė kelis video į YouTube, giminaičiai pasakė, kad jiems video paskaitos patinka kur kas labiau, nei kai Khan juos asmeniškai moko. Mat video galima sustabdyti, pakartoti, net peržiūrėti po kelių mėnesių ar metų, netrukdant pusbrolio tais pačiais klausimais. Vėliau tuos YouTube video pradėjo žiūrėti ir kiti žmonės, Khan sulaukė daug gerų šiltų atsiliepimų iš moksleivių, jų tėvų bei mokytojų. Kaip pats pastebi – „Here I was, an analyst at a hedge fund, it was very strange for me to do something of social value“.

Khan TED kalba įkvepia įrašyti savo dalyko video paskaitas ir naudoti „flipped classroom“ – namų darbams užduoti video peržiūrą, o klasėje daryti tai, kas seniau būdavo užduodama namų darbams. Jis siūlo naudotis technologijomis tam, kad galima būtų „sužmoginti“ klasę („Use technology to humanize the classroom“). Svarbu ne tiesiog moksleivių-mokytojų skaičiaus santykis, bet „student-to-valuable-teacher-time“ rodiklis.

Video įrašytas 2011 kovą. Tuo metu Khan Academy daugiausia buvo video paskaitų iš matematikos mokyklinio kurso. Be video, dar pateikiami ir testukai tikrinimuisi bei diagnostinis egzaminas. Video mokymo principas: dirbti pažingsniui. Į kitą etapą einama tik tada, kai gerai įsisavinta prieš tai buvusi medžiaga. Naudojami „žaidybinimo“ (gamification) elementai: ženkliukai, lyderių lentos, taškai.

Khan Academy teikia ir grįžtamąjį ryšį: mokytojai gali sekti mokinio progresą. Pvz., raudona spalva rodo, kad studentas „užkliuvo“. Galima naudoti ir peer-teaching (kai mokiniai ar studentai moko vieni kitus). Taip ši sistema gali būti naudinga ir besimokantiems suaugusiems žmonėms – pvz., jiems gali būti gėda prisipažinti, kad kažko nežino ar neprisimena iš to, ką turėjo mokėti anksčiau.

Sugata Mitra: „Kids Can Teach Themselves“ ir „Build a School in the Cloud“

Dar vienas įkvepiantis TED pranešėjas. Šįkart – apie tai, kaip vaikai gali mokytis patys. „Hole in the Wall“ („Skylė sienoje“) projektas – apie alternatyvų pradinį mokymą Indijoje. Pirmoji kalba įrašyta 2007 metais, antroji – 2013.

Sugata Mitra pirmojoje savo kalboje pabrėžia keturis dalykus:
1) „Remoteness affects the quality of education“.
2) Pradinis mokymasis (ar bent jo dalys) gali vykti savaime!
3) Apie vaikus ir vertybes: „Values are acquired, doctrine and dogma are imposed“.
4) Visos natūralios sistemos organizuojasi pačios (nuo molekulių iki galaktikų). „Learning is a self-organising system“.

Projekto „Hole in the Wall“ esmė: į tolimą Indijos kaimą atvežamas kompiuteris, pastatomas viešoje vietoje (dažniausiai lauke, įmontuojamas į pastato sieną) ir paliekamas įjungtas. Net ir tokiame kaime, kur vaikai nemoka angliškai (nes kažkodėl nėra anglų kalbos mokytojo). Po 3 mėnesių Sugata Mitra grįžo į tą kaimą. Vaikai ne tik mokėjo apie 200 angliškų žodžių, bet tuo metu žaidė kompiuterinį žaidimą iš prie kompiuterio buvusio CD ir jam pasakė: mums reikia geresnės pelės ir greitesnio procesoriaus. Jaunesni vaikai dažnai mokydavo vyresniuosius.

Sugata Mitra teigia, kad švietimo IT naujovės pirmiausia turėtų patekti ne į geriausias, bet į prasčiausias (ar neturtingiausias) mokyklas. Pokytis, kurį gali padaryti švietimo technologijos, blogiausiose mokyklose yra potencialiai žymiai didesnis. Alternatyvų pradinį mokymą jis siūlo ten, kur mokyklos blogos, arba jų išvis nėra, ar kur mokytojai blogi / jų nėra.

Eksperimentus su „Hole in the Wall“ projektu jis vykdė beveik 5 metus visoje Indijoje. Pastebėjo, kad 6-13 metų vaikai gali patys išmokti naudotis kompiuteriu, bet su sąlyga, kad mokosi grupė vaikų. Per 6 mėnesius jie įgauna kompiuterinį raštingumą. Pvz., vienas vaikas naudojasi kompiuteriu, trys jį stebi ir patarinėja, juos supa dar 16 vaikų, kurių patarimai dažniausiai klaidingi. Bet visų jų testų rezultatai geri!

Antroje kalboje dalis pasakojimo kartojasi. Sugata Mitra kelia klausimą – ar mūsų mokyklinimas (schooling) ruošia ateities pasauliui? Dabartinė mokyklų sistema buvo sukurta prieš 300 metų, kai Britų imperijai reikėjo „biurokratinės mašinos“. Tam buvo sukurta kita „mašina“ – mokykla, kur buvo svarbu, kad visi moksleiviai būtų vienodi, nes tada ir imperijos sraigteliai gerai suksis. Svarbu, kad moksleiviai mokėtų dailyraštį (juk viskas buvo užrašoma ranka), taip pat skaityti ir skaičiuoti.

Sugata Mitra teigia, kad „Schools as we know them are obsolete“. Pasaulis pasikeitė, o mokyklos vis dar ruošia „identiškus žmones“. Kam reikalingi egzaminai? Britų imperijoje buvo svarbu, kad tarnautojai gerai dirbtų įtemptomis sąlygomis. Laikai pasikeitė. Kur yra kūrybiškumo vieta švietimo sistemoje?

Pristatomas įdomus projektas „Britų močiutės“. Prasidėjo nuo 200 savanorių. Britanijos pensininkių prašoma skirti valandą savo laiko per savaitę. Tiesiog tam, kad padėtų, paskatintų mokytis.

Sugata Mitra pabrėžia ir teminio/projektinio mokymosi svarbą: „We need a curriculum of big questions“. Pvz., mokyti ne kampo tangentą, bet pradėti nuo pavyzdžio: meteoritas skrenda link Žemės. Kaip išsiaiškinti, ar jis atsitrenks, ar praskris pro šalį? Mokytojas pasako, kad tai galima apskaičiuoti naudojant kampo tangentą, ir paprašo moksleivius išsiaiškinti, kaip tai padaryti.

Įkvepianti kalba, rekomenduoju!

Daphne Koller: „What we’re learning from online education“
Daphne Koller – viena iš Coursera įkūrėjų (kartu su Andrew Ng). Kalba nufilmuota 2012 birželį.

Kalba apie Coursera skirtumus nuo kitų online kursų: tai „tikri kursai“, su pradžios datomis, testais, galutiniais terminais (deadlines), sertifikatais. Tokių kursų privalumai, lyginant su „gyvais“ – kiekvienas studentas turi aktyviai dalyvauti. Ne taip, kaip per paskaitą, kai dėstytojui paklausus vienas studentas greitai atsako, o kiti nespėja pagalvoti ar net nepastebi, kad dėstytojas uždavė klausimą.

Tokie kursai suteikia labai daug informacijos apie tai, kaip žmonės mokosi – juk kiekvienas pelės paspaudimas fiksuojamas.

Daphne kalboje pateikia Mark Twain citatą: „College is a place where a professor’s lecture notes go straight to the students’ lecture notes, without passing through the brains of either“. Tiesa, tai daugiau apie paskaitas, ypač – seniau vyravusius „diktantus“, o ne universitetus apskritai.

Dave Eggers: „My Wish: Once Upon a School“
Pasakojama apie originalų korepetitorių pagalbos tinklą. Savanoriai padeda ruošti pamokas San Francisko parduotuvėje, kurioje parduodamos prekės… piratams. Kitame mieste įkurta panaši mokymosi erdvė parduoda prekes superherojams.

Šios savaitės tema dar „stambesnė“ – ne asmenys (besimokantysis, mokytojai) ar mokyklos, bet visa švietimo sistema. Kodėl valstybė finansuoja švietimą?

LR Švietimo įstatymo preambulė:
Švietimas – veikla, kuria siekiama suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Mokytis yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė. Švietimas, kaip asmens, visuomenės ir valstybės ateities kūrimo būdas, grindžiamas žmogaus nelygstamos vertės, jo pasirinkimo laisvės, dorinės atsakomybės pripažinimu, demokratiniais santykiais, šalies kultūros tradicijomis. Švietimas saugo ir kuria tautos tapatybę, perduoda vertybes, kurios daro žmogaus gyvenimą prasmingą, visuomenės gyvenimą – darnų ir solidarų, valstybės – pažangų ir saugų. Švietimas savo paskirtį geriausiai atlieka tada, kai jo raida lenkia bendrąją visuomenės raidą. Jis yra prioritetiškai valstybės remiama visuomenės raidos sritis.

Perskaičiau šią preambulę ir pagalvojau – kas tokius tekstus kuria? Tikriausiai ne teisininkai 🙂 Šiuos sakinius turbūt surašė švietimo specialistai, edukologai ar pan. Taigi švietimu (bent jau privalomu) Lietuvoje siekiama žmonėms suteikti „visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus“. Pabrėžiamas ir „mokymasis visą gyvenimą“ – žmonėms švietimas turėtų padėti „nuolat tobulinti savo gebėjimus“.

Video interviu su Stephen Ball
Šios savaitės interviu vėl yra su Londono universiteto Edukologijos instituto profesoriumi – šįkart tai Stephen Ball, švietimo sociologijos profesorius, taip pat dirbantis ir Oksfordo universiteto Edukologijos departamente (kaip Honorary Research Fellow).

Kokios švietimo ištakos? Bent jau Anglijoje XVIII-XIX amžiuje švietimo poreikis atsirado augant urbanizacijai. Tai buvo būdas „suvaldyti“ piliečius, apmokyti juos būti produktyviais. Iš tų laikų ir dabar mokyklose išlikusi labai paprasta organizacinė struktūra. Pavyzdžiui, organizacinės procedūros iš esmės nepasikeitė nuo XIX amžiaus: mokymo veikla skirstoma į pamokas, semestrus, klases, dalykus, mokymo programas… Tiesa, pastaraisiais 20-30 metų švietimas jau laikomas ir svarbiu valstybės ekonominio konkurencingumo veiksniu tarptautinėje arenoje. Išsilavinusi darbo jėga turi didinti valstybės konkurencingumą lyginant su kitomis šalimis.

Ar yra tiesioginis ryšys tarp švietimo finansavimo ir rezultatų? Neužtenka vien „pumpuoti“ pinigus į švietimo sistemą. Reikia strateginio finansavimo. Ar tikslinga mokytojų atlyginimus sieti su rezultatais? O gal mokyklas finansuoti pagal rezultatus? Ar gera švietimo sistema gali padėti šaliai suklestėti ekonomiškai? Atsakyti į šiuos klausimus nėra taip paprasta. Pvz., šalies klestėjimą lemia ir daugybė kitų veiksnių. Tarkime, šalies pramonės ir ekonomikos istorija. Profesorius pabrėžia, kad švietimas – didelė JK eksporto pramonės šaka, ypač turint omenyje aukštąjį išsilavinimą (universitetus).

Kaip turėtų būti finasuojamos mokyklos? Pagal moksleivių skaičių („krepšeliai“)? Pagal projektus? Pvz., JAV programa „No Child Left Behind“ skiria trumpalaikį finansavimą mokykloms, kurių rezultatai prasti (underperforming schools). Iš mokyklų tikimasi, kad jos pasieks tam tikrą lygį, matuojami rezultatai. Taip pat galimas finansavimas remiantis verslo ar rinkos modeliu. Pvz., Anglijoje yra nevalstybinių pelno nesiekiančių švietimo tiekėjų. Taip pat yra ir pelno siekiančių tiekėjų. Dalis švietimo paslaugų yra perduodamos privačiam sektoriui (outsourcing) – mokyklų apsauga, sporto salių administravimas ir pan. Suaugusiųjų švietime, ypač įvairiuose tobulinimosi ir kvalifikacijos kėlimo kursuose (CPD – continued professional development) dauguma tiekėjų yra privatūs.

Ar švietimo sistema gali veikti pagal laisvos rinkos principus? Ne, tai politinė fantazija. Apskritai „laisva rinka“ (free market) yra daugiau teorinis konceptas. Kaip pastebi Stephen Ball, „markets are indeed very messy places“. Be to, švietimo sistema organizuojama specifiškai. Pvz., yra geografinių apribojimų. Jei kaimo vietovėje yra tik viena mokykla, tai švietimo rinkoje nėra pasirinkimo, taigi negalima kalbėti apie konkurenciją. Be to, mokyklinimas yra privalomas, taigi visi moksleiviai turi kažkur mokytis.

Kokios pagrindinės pasaulinės švietimo tendencijos? Stephen Ball išskiria tris:
1. Rinka. Švietimo paslaugų rinkos kūrimas. Moksleivio krepšelis – irgi šios tendencijos dalis. Kaip ir galimybė pasirinkti mokyklą (ar tokia galimybė reali, ar daugiau teorinė – kitas klausimas), švietimo įstaigų privatizavimas.
2. Vadyba. Mokykloms vadovauti kaip verslo įmonei. Svarbus vadovų vaidmuo, lyderystė. Lietuva ir šioje sferoje neatsilieka nuo pasaulinių tendencijų. Pvz., LR Švietimo ir mokslo ministerija šiuo metu yra suteikusi finansavimą švietimo darbuotojų studijoms Švietimo lyderystės magistrantūros studijų programoje (labai daug „švietimų“ viename sakinyje 🙂 ). Kaip aiškinama projekto interneto svetainėje, tikimasi, kad absolventai „sugebės nuolat atnaujinti ir įgyvendinti lyderystės vardan mokymosi misiją įvairaus tipo ugdymo įstaigose ir švietimo institucijose“. Paaiškinimas: „t.y. pasiekti visapusiškus lyderystės raiškos švietimo kontekste rezultatus: sėkmingą mokinių ir bendruomenių mokymąsi“.
3. Veiklos valdymas (performance management). Matuojama kokybė, mokyklos vertinamos, lyginamos tarpusavyje, reitinguojamos. Tai daroma ne tik valstybės viduje, bet ir tarptautiniu mastu, pvz., PISA tyrimai. Mokyklų veikla vertinama ne tik testuojant, bet ir inspektuojant. Mokykloms nustatomi standartai.

Kokia globalizacijos įtaka švietimui? Valstybės konkuruoja pasaulinėje rinkoje. Švietimas irgi į tai įtraukiamas, tai nebėra nacionalinio lygmens rūpestis. Švietimo sistemos lyginamos tarpusavyje, konkuruojama dėl aukštesnių vietų reitinguose (pvz., PISA tyrimuose). Tarkim, 2012 PISA tyrimuose buvo testuojama virš pusės milijono moksleivių 65 šalyse. Pagrindinis dėmesys skirtas matematikai, bet taip pat testuoti ir skaitymo bei mokslų gebėjimai. Čia rezultatų apžvalga su šalių lentelėmis. Tyrimo paantraštė: Ką žino penkiolikmečiai, ir ką jie gali daryti su tuo, ką žino (t.y. ar/kaip gali pritaikyti turimas žinias).

Globalizacija ypač ryški aukštojo mokslo srityje. Švietimas kai kurioms šalims (ypač JAV ir Jungtinei Karalystei) yra svarbi eksporto šaka, pajamų šaltinis.
Stephen Ball pabrėžia neoliberalizmo įtaką švietimui išskirdamas dvi kryptis:
– Neoliberalizmas iš „N didžiosios“ (išorinis): globalizacija, rinka kaip socialinių santykių forma. Viskas perkama ir parduodama, net intymiausi mūsų socialinio gyvenimo aspektai remiasi rinkos santykiais.
– Neoliberalizmas iš „n mažosios“ (vidinis): keičiasi tai, kaip mes apie save galvojame ir kaip save vertiname. Kinta viešumo ir privatumo santykis. Nuo „būti piliečiais“ pereinama prie „būti vartotojais“. Santykis su valstybe: mes iš jos perkame paslaugas. Net ir kaip tėvai, pvz., kai renkamės mokyklą. Vertinami švietimo darbuotojų veiklos rezultatai, pvz., aukštajame moksle – akademikų publikacijos, jų kokybė (besisukantiems akademiniame pasaulyje gerai žinoma frazė „publish or perish“ – „publikuok arba žūk“). Taigi neoliberalizmas veikia ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus – jis ir mūsų galvose, ir širdyse. Mes keičiamės.

Skaitiniai
Kaip jau įprasta, tarp pateikiamų skaitinių yra ir trumpas blogo įrašas, ir ilgesnių „rimtesnių“ straipsnių. Pateikiamas to paties Stephen Ball parengtas 45 puslapių policy paper apie švietimo sistemą. Perskaičiau tik santrauką (Executive summary). Trumpai pristatoma Anglijos švietimo sistemos istorija. Anglijoje švietimo istorija – tai tuo pačiu ir socialinių klasių istorija. Dabartinė sistema, nepaisant įvairių reformų, vėl iš dalies primena švietimo sistemą, buvusią prieš 1870-uosius. Filantropija ir verslas vėl tampa esmine švietimo procesų dalimi. Klasinė ir rasinė nelygybė aštri, ir net išaugusi nuo 2008-ųjų. Stephen Ball siūlo grįžti prie ištakų – rimtai apgalvoti, koks yra švietimo tikslas, ką reiškia būti išsilavinusiu, kokia mokyklų paskirtis ir, svarbiausia, kas turėtų atsakyti į šiuos klausimus ir priimti sprendimus.

Šįkart vėl siūlomas įrašas iš Sandra Leaton Gray blogo, parengtas pagal jos duotą interviu, skirtą Sankt Peterburgo ekonomikos forumui. Ji teigia, kad svarbiausia remti 10% “apačioje” (kad kuo daugiau vaikų turėtų galimybę ateityje dirbti) ir 10% “viršuje“ (lavinti nacionalinius ir tarptautinius ateities lyderius). Be to, vengti socialinės poliarizacijos, taigi stengtis, kad tiek „viršus“, tiek „apačia“ būtų integruojami su kitais 80% (kuriuos Gray vadina „easy-to-teach ones“ – tie, kuriuos lengva mokyti).

Pagrindiniai jos patarimai:
– Ankstyvasis ugdymas yra ypatingai svarbus, nors jo rezultatus pamatysime tik po dviejų dešimtmečių.
– Profesinis ir aukštasis lavinimas taip pat labai svarbus. Šiuo atveju investicijų grąža gaunama greičiau.
– Steigti mokyklas, pritaikytas visiems gebėjimams (all ability schools), 200-400 moksleivių pradinėje mokykloje ir 500-1000 moksleivių vidurinėje. Derinti su išplėstinio mokymo programomis, individualizuoti mokymą. Optimalus klasės dydis – apie 25 moksleiviai.

Paklausta apie ateities darbus, ji pamini keturias sritis:
1. Atsinaujantys energijos šaltiniai;
2. Maisto saugumas ir kokybė;
3. Darbas, susijęs su socialiniais tinklais;
4. Švietimas ir mokymas globaliame kontekste.

Pabaigai…
Į kurso Padlet wall šią savaitę siūlyta kelti naujienų nuorodas, kurios parodytų konkrečios šalies požiūrį į švietimą. Mano dėmesį patraukė ši karikatūra:

Kokia jūsų „mokyklinimo“ (schooling) patirtis? Ar ėjote į „gerą“ mokyklą? Kokį „šalutinį poveikį“ jums paliko mokykla? Šiais klausimais pradedama ketvirtoji savaitė. Pagalvojau, kad kurso pavadinimas „What Future for Education?“ („Kokia švietimo ateitis“) nelabai atitinka turinį. Švietimo ateičiai bus skirta tik paskutinioji savaitė. Kitose tiesiog nagrinėjamos bendros švietimo temos – mokymasis, intelektas, mokytojai, mokyklos, valstybinis finansavimas.

Apie mokyklas ir jų tikrinimą
Šios savaitės video interviu – su Dr Jane Perryman. Kaip ir kiti kurse kalbinti ekspertai, ji dirba toje pačioje institucijoje, kaip ir kurso dėstytoja – Londono universiteto Edukologijos institute. Taigi apie mokyklas ir – ypač – jų tikrinimą kalbama iš Anglijos (taip pat ir Velso, nes jų švietimo sistema bendra) perspektyvos. Vyriausybės institucija, tikrinanti (inspektuojanti) mokyklas, vadinasi Ofsted (The Office for Standards in Education).

Kas yra „gera mokykla“? Tokia, kurioje moksleiviai pasiekia daugiau nei iš jų galima tikėtis. Jei tokį klausimą užduoda tėvai, vieno atsakymo turbūt nėra – visi iš mokykos nori skirtingų dalykų. Galbūt tai tokia mokykla, kurioje kiekvienas moksleivis jaustųsi laimingas?

Ar mokyklų tikrinimas (inspekcijos) turi įtakos jų kokybei? Jane Perryman teigimu, turi, bet nebūtinai vien tik teigiamą įtaką. Kai kurie tyrimai parodė, kad praėjus metams po mokyklos tikrinimo moksleivių pasiekimai yra mažesni nei anksčiau – turbūt todėl, kad visi mokytojai ir mokyklos vadovybė pagrindinį dėmesį skyrė ruoštis tikrinimui, o ne tinkamai mokyti moksleivius. Tikrinimai daro įtaką ir mokyklos vadovybei, veiklos organizavimui. Vėlgi gali būti, kad vadovai orientuojasi į tikrinimą, mokyklos veikla organizuojama taip, kad būtų gautas teigiamas įvertinimas. O tai nebūtinai yra geriausia mokyklai. Mokytojai dažnai mano, kad dėl tikrinimų sumažėja jų autonomija, jie negali vesti pamokų taip, kaip norėtų.

Anglijoje ir Velse mokyklas tikrina Ofsted. Ši organizacija įkurta 1992 metais. Tikrina specialiai paruošti inspektoriai (dažnai – buvę mokytojai), pats komandų organizavimas yra privatizuotas. Ofsted tikslas – užtikrinti, kad mokyklos laikytųsi vyriausybės nurodytų standartų.Tačiau, kaip pastebi Jane Perryman, moksliniai tyrimai rodo, kad neigiamas tikrinimo poveikis yra didesnis už teigiamą. Pvz., mokykla ir jos vadovybė orientuojasi ne į tai, kas geriausia mokyklai, bet į tai, kas padėtų gauti teigiamą Ofsted įvertinimą. Panašiai kaip „mokymas egzaminui“ (teaching to the test). Moksleiviai gerai išlaiko egzaminus, bet tai nereiškia, kad jie gerai mokomi. Orientuojamasi į tai, kad jie išlaikytų egzaminus, o ne į įgūdžius ir žinias, kurių jiems prireiktų gyvenime.

Manoma, kad Ofsted komandas veikia įvairūs veiksniai. Pvz., jei tikrinama mokykla, kurios egzaminų rezultatai puikūs, pati mokykla yra geroje vietoje, tai tikrintojai atėję gali pamatyti gerą mokyklą. O jei mokyklos egzaminų rezultatai nekokie, moksleivių raštingumo lygis žemas, socioekonominės aplinkybės sudėtingos, tai tikrintojai gali turėti išankstinę nuostatą – surasti, kas negerai. Bet gali būti, kad būtent tos moksleivių socioekonominės aplinkybės ir lemia egzaminų rezultatų skirtumą.

Tikrinime trūksta „pridėtinės vertės“ (value-added) faktoriaus, t.y. „prieš“ ir „po“ palyginimo. Ofsted turėtų būti partneriai mokykloms – ne tik pasakyti, kas negerai ir per kiek laiko reikia ištaisyti trūkumus, bet dirbti kartu ir padėti mokykloms, patarti, kaip tą padaryti.
Mokyklos dabar pradeda bendradarbiauti, kuria tinklus. Tokiomis aplinkybėmis atskirų mokyklų vertinimas nėra teisingas.

Ar galime ko nors išmokti iš kitų šalių mokyklų sistemų? Žinoma, bet nereikia naiviai tikėtis, kad galėsime tiesiog imti ir perkelti jų patirtį į kitas šalis. Pvz., Pietų Korėja, Suomija. Šalys dažnai lyginamos pagal PISA rezultatus, bet šie testai turi trūkumų. Pvz., vienose šalyse tuos testus laiko tik atrinkti moksleiviai, kitur – praktiškai visi, dar kitose šalyse visa švietimo sistema orientuota į tai, kad moksleiviai kuo geriau išlaikytų PISA testus.

Ar yra skirtumas, į kokią mokyklą leisti savo vaikus? Jane Perryman teigia, kad svarbiau pačių tėvų požiūris į švietimą, mokyklas.

Skaitiniai
Dauguma šios savaitės skaitinių yra labai „angliški“, t.y. orientuoti į Anglijos švietimo sistemą, socialinę situaciją ir pan.

Pirmasis skaitinys – trumpas blogo įrašas apie socialinės klasės įtaką švietimui. Pastebima, kad esama švietimo sistema labiausiai „subalansuota“ viduriniajai klasei.

Pateikiamas ir infed.org straipsnių rinkinys – apie neformalųjį švietimą, socialinę pedagogiką ir mokymąsi visą gyvenimą. Straipsnių daug, tik keletą išsirinkusi peržvelgiau.

Henry A. Giroux kilęs iš darbininkų. Į akademinį pasaulį pateko dėl to, kad gerai žaidė krepšinį ir taip gavo stipendijų studijoms universitete (JAV dažna praktika). Jis rašė:
„Ten, kur aš augau, mokymasis buvo kolektyvinė veikla. Bet kai patekau į mokyklą ir bandžiau dalintis mokymusi su kitais, tai buvo vadinama sukčiavimu. Mokymo programa aiškiai pabrėžė, kad mokymasis yra labai individuali, beveik slapta, veika. Mano darbininkų klasės patirtis neturėjo reikšmės. Į ją net buvo žiūrima su panieka“.
Henry Giroux darbuose vyrauja pasipriešinimas neoliberalizmui ir klasinei visuomenei, jis palaiko progresyvios kritinės pedagogikos vystymąsi. Jo manymu, mokytojai turi būti transformuojantys intelektualai, ar net viešieji intelektualai, turintys politinės įtakos.

Henry Morris ir Impington kaimo koledžas . Henry Morris kaimo koledžo vizija įkvėpė daug diskusijų apie bendruomenės mokymą. Kaimo koledžo esmė yra tokia: dieną joje mokosi moksleiviai, o vakarais ir laisvadieniais tai švietimo ir laisvalaikio centras suaugusiems. Anglijoje tokios įstaigos buvo steigiamos 1930-1940 metais.
Didelis dėmesys skiriamas ne tik žmonėms, bet ir pastatams: „kompetetingi mokytojai ir gražūs pastatai yra vienodai svarbūs Mokykla, profesinis koledžas, bendruomenės centras, kurie nėra architektūros meno kūriniai, ta prasme yra švietimo nesėkmė“.
Kaimo koledže santykinai daug vietos skiriama suaugusiems. Morris rašė: „Suaugusiųjų švietimas yra pagrindinė švietimo dalis“. Pabrėžiama meno svarba: „Aktyvus menų praktikavimas ir gėrėjimasis jais yra žmonėms taip pat reikalingas, kaip ir maistas ar oras“.

Neformalusis švietimas. Kas tai yra? Mokymasis, vykstantis kasdien (pvz., kalbantis su draugais, ar kai tėvai moko vaikus)? Mokymosi projektai, kurių imamės patys (pvz., pradėję žvejoti apie tai skaitome, perkame žurnalus, galbūt įstojame į žvejų klubą)? O gal tai mokymasis jaunimo ir bendruomenės organizacijose?
Straipsnio autoriai neformalųjį švietimą apibrėžia kaip spontanišką procesą, padedantį žmonėms mokytis. Neformalusis švietimas vyksta būnant ir kalbantis su kitais. Tiek klausantis, tiek kalbant. Tai gali vykti bet kur ir bet kada. Mokomasi tyrinėjant, kaupiama patirtis.
Lietuvoje turime Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymą. Jame sąvoka pateikiama taip:
„Neformalusis suaugusiųjų švietimas – asmens ir visuomenės interesus atliepiantis mokymasis, lavinimasis ar studijos, kurias baigusiajam neišduodamas valstybės pripažįstamas dokumentas, patvirtinantis išsilavinimo, tam tikros jo pakopos ar atskiro reglamentuoto modulio baigimą arba kvalifikacijos įgijimą.“

Mokymasis visą gyvenimą. Ši samprata nėra nauja – ji minima dar Platono „Respublikoje“. Eduard Lindman 1926 m. išleistame klasikiniu tapusiame leidinyje „Suaugusiųjų švietimo prasmė“ teigia, kad:
1. Švietimas yra gyvenimas. Visas gyvenimas yra mokymasis, taigi švietimas negali turėti pabaigos.
2. Suaugusiųjų švietimas turi būti ne profesinis. Jo tikslas – suteikti gyvenimui prasmę.
3. Turime pradėti nuo situacijų, o ne nuo dalykų. Suaugusiųjų švietimo programa kuriama pagal studento poreikius ir interesus.
4. Turime naudotis besimokančiojo patirtimi. Tai vertingiausias suaugusiųjų švietimo resursas.
1970-aisiais UNSECO iškėlė švietimo visą gyvenimą (lifelong education) svarbą. Dvi svarbiausios idėjos: švietimas visą gyvenimą ir besimokanti visuomenė. Vėliau įsivyravo kiek kitokia sąvoka – mokymasis visą gyvenimą (lifelong learning).

Mokyklos misija
Į šios savaitės Padlet wall kurso organizatoriai kvietė įkelti surastą mokyklos misiją.
Pagooglinau „mokyklos misija“. Gavau daugybę rezultatų. Pateikiu keletą pirmųjų:
• Mokyklos misija – teikti valstybinius standartus atitinkantį išsilavinimą, sudaryti sąlygas individualybės plėtotei, padėti mokiniui suvokti šiuolaikinį pasaulį, būti savarankišku, veikliu, kritiškai mąstančiu ir atsakingu savo šalies bei Europos piliečiu. (VIMS – International Meridian School)
• Teikti šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį pradinį, pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą saugioje aplinkoje. Ypatingą dėmesį skiriant bendravimo užsienio kalbomis ir sociokultūrinių kompetencijų ugdymui. Savo veiklą grįsti bendravimu ir bendradarbiavimu su vietos bendruomene. (Kauno Palemono vidurinė mokykla)
• Teikti kokybišką išsilavinimą bendraujant ir bendradarbiaujant su mokiniu ir jo šeima, padėti kiekvienam mokiniui pagal gebėjimus ir poreikius pasiekti individualios pažangos, didelį dėmesį skirti dvasiniam, pilietiniam, socialiniam ir kultūriniam asmenybės ugdymui. (Biržų „Aušros“ vidurinė mokykla)
• Atsakingai vykdanti švietimo politiką mokyklos bendruomenė, siekianti pažinti ir išryškinti vaikų individualumą, puoselėjanti saviugdą, stiprinanti mokymosi motyvaciją, sudaranti sąlygas visaverčiam, socialiai saugiam mokinio gyvenimui sparčios kaitos sąlygomis. (Šiaulių Medelyno progimnazija)
• Teikti privalomą pradinį bei pagrindinį I-os dalies ugdymą vaikams nuo 7 metų amžiaus, gyvenantiems steigėjo priskirtoje aptarnavimo teritorijoje.
• Progimnazija užtikrina valstybinės ugdymo politikos kokybišką įgyvendinimą, remdamasi humanizmo, demokratiškumo, nacionalumo, atvirumo principais. (Klaipėdos „Versmės“ progimnazija)
• Ir t.t. ir t.p.

Na ką čia labai išskirtinio prigalvosi, ar ne? Pirmame puslapyje buvo ir ironiškas požiūris į mokyklų „VMS“ (viziją, misiją ir strategiją) iš KTU Gimnazijos direktoriaus B. Burgio svetainės. Jis siūlo tokią „Kurmučių mokyklos“ misiją: „Apšviesti mokslo šviesa visus nuo mažo iki seno dar geriau nei viena miestelio centre likusi lempa ant stulpo.“ Nuo to, kad mokykla susikurs ir užsirašys savo misiją (ar ir visą „VMS“) ji geresne netaps. Sutapimas – kaip tik šiandien sužinojau, kad Burgis nuo gruodžio mėnesio nebebus KTU Gimnazijos direktorius. 25 metus vadovavo, nuo pat įkūrimo (pirmaisiais metais KTU darbuotojai gimnaziją dažnai pavadindavo tiesiog „Burgio gimnazija“).

Na, jei nereikia misijų, gal ir formalaus mokymo nereikia? Visgi Lietuvoje nemokyklinimas (unschooling) draudžiamas – tėvai privalo leisti vaikus į mokyklą. Seniau buvau labai skeptiškai nusiteikusi „nemokyklinimo“ atžvilgiu, bet pastaruoju metu požiūris keičiasi, tolerantiškiau į tai žiūriu. Tai ir pabaigai truputis roko klasikos šia tema – Pink Floyd „Another Brick in the Wall“

Nuo mokymosi ir intelekto – prie mokytojų. Kas yra geras mokytojas? Google vaizdų paieška pateikia keletą gerai žinomų frazių, pvz.:
• „Geras mokytojas yra kaip žvakė – dega tam, kad apšviestų kelią kitiems“ (Mustafa Kemal Ataturk).
• „The mediocre teacher tells. The good teacher explains. The superior teacher demonstrates. The great teacher inspires“ (William Arthur Ward). (nors ši frazė truputį „ne į temą“ šiuo atveju, nes tema apie „good teachers“ 🙂 )

Šios savaitės video interviu yra su profesoriumi Alex Moore. Jis 18 metų mokytojavo vidurinėje mokykloje, po to 10 metų dėstė būsimiesiems mokytojams. Pastaraisiais metais ypatingą dėmesį skiria mokymo planams ir programoms (curriculum), tiria kultūros įtaką jiems. Alex Moore yra parašęs keletą specializuotų knygų. Artimiausia savaitės temai – „The Good Teacher: Dominant Discourses in Teacher Education“. Interviu remiasi šia knyga.

Trys požiūriai į „gerą mokymą“
Alex Moore iškart pasako, kad į šį klausimą neatsakys – taip per daug supaprastinama daug sudėtingų dalykų. Lyg būtų daroma prielaida, kad yra kažkoks archetipinis „geras mokytojas“, kuriuo visi galime tapti. Skiriamos sampratos „būti geru mokytoju“ ir „tapti geru mokytoju“. Tapsmas čia suvokiamas kaip nesibaigiantis tęstinis procesas. Panašiai kaip „mokymasis visą gyvenimą“.

Todėl Alex Moore siūlo orientuotis ne į „gerą mokytoją“, bet į „gerą mokymą“ (good teaching). Žinoma, jei labai reikia apibrėžti „gerą mokytoją“, galima išvardyti keletą akivaizdžių dalykų. Tinkamai, atidžiai ir išsamiai planuoti pamokas. Geri bendravimo įgūdžiai. Puikus dėstomo dalyko išmanymas, ir pan. O terminas „geras mokymas“ parodo, kad mokymo stilius gali kisti priklausomai nuo aplinkybių: kas tinka vienoje klasėje ar mokykloje, gali visiškai netikti kitur.

Alex Moore knygoje išskiria tris dominuojančius diskursus apie „good teaching“:
• Kompetetingas amatininkas. Tokio požiūrio dažnai laikosi vyriausybė ir kiti politikai.
• Charizmatiška asmenybė. Pvz., taip „geri mokytojai“ vaizduojami filmuose (kaip Michelle Pfeiffer filme „Dangerous Minds“).
• Reflektuojantis praktikas. Šį diskursą remia dauguma edukologijos dėstytojų.

Kompetetingas amatininkas (competent craftsperson). Šis diskursas popouliarus formuojant švietimo politiką. Siūlomas tam tikras mokymo būdas, mokymo ir mokymosi samprata. Norint mokyti reikia išmokti ir vystyti tam tikrus įgūdžius ir kompetencijas. Nereikia būti empatišku ar rūpintis moksleivių socioekonomine aplinka. Iš esmės kiekvienas gali tapti mokytoju. Reikiamos kompetencijos paverčiamos standartais, pagal kuriuos „matuojami“ mokytojai. Tačiau, kaip pastebi Alex Moore, mokymas reikalauja daugiau nei nustatytų kompetencijų nurodytose srityse. Laikantis šio diskurso, mokytojai (ypač pradedantieji) sužino tiksliai tai, ką jie turi daryti, kokias kompetencijas vystyti, ir ar jų įgūdžiai yra tinkamo lygio. Problemų kyla, kai dėl standartizavimo viską reikia pamatuoti – o tai ne visada lengva. Todėl sunkiau pamatuojami dalykai arba išvis nematuojami, arba sukuriamas dirbtinis matas, kuris realios situacijos neparodo. Alex Moore kritikuoja šį diskursą, kad jis orientuotas ne į klausimus, bet į atsakymus. Kas yra „geras mokytojas“? – atsakymas. Einu laikyti egzamino – reikės pateikti atsakymą, yra tik vienas teisingas atsakymas. Tačiau norėtųsi ne tik atsakymų, bet nepamiršti ir užduoti klausimų. Tapimas „geru mokytoju“ susijęs su klausimais, visų pirma sau. Jei nebūtų klausimų, tai nebūtų ir atsakymų. Švietimo politika po truputį tai pripažįsta – daugelyje šalių skiriamas dėmesys problemų sprendimui (problem solving) dirbant mažomis grupėmis, skatinamas „flipped learning“ (moksleiviai ar studentai susipažįsta su mokymo medžiaga iš anksto, pvz., susiranda internete, o jų surasta medžiaga aptariama formalios pamokos ar seminaro metu).

Charizmatiškas mokytojas. Šis diskursas labai populiarus kino filmuose ar TV serialuose. Tai charizmatiškas mokytojas, su kuriuo moksleiviai randa bendrą kalbą, jam/jai jaučiama simpatija, ji(s) yra empatiška(s). Tokiam mokytojui nereikia ruošti kruopščių pamokų planų – užtenka tiesiog ateiti į klasę ir užkrėsti visus savo entuziazmu. Alex Moore mini Michelle Pfeiffer filme „Dangerous Minds“ (paremtas tikrais įvykiais). Jai tenka klasė moksleivių iš neturtingų ir net asocialių šeimų – tokių moksleivių, kurie paprastai laikomi „nurašytais“, iš jų nieko nesitikima. Bet ji randa su jais ryšį. „Charizmatiško mokytojo“ diskursas pripažįsta, kad mokymas apima ne vien tik įgūdžių ir kompetencijų vystymą – reikia „kažko daugiau“. Tačiau Alex Moore mano, kad toks mąstymas gali kelti problemų. Atrodo, kad viskas priklauso nuo mokyklos ir mokytojo, nuo švietimo. Lyg tai, kad vaikas auga sudėtingoje šeimoje, nėra kliūtis jam nesisekti mokykloje. Bet juk mokytojai žino, kad moksleivių socioekonominė aplinka daro didžiulę įtaką. Vien mokykla negali išspręsti visų problemų. Politikai turi rūpintis didėjančia nelygybe, platėjančiu skirtumu tarp turtingųjų ir nepasiturinčiųjų. „Charizmatiškas mokytojas“ dažnai parodomas kaip gelbėtojas. Jei pradedantysis mokytojas bandys kopijuoti Michelle Pfeiffer herojės metodus, labai tikėtina, kad jam nepavyks. Alex Moore rekomenduoja orientuotis ne į charizmą, bet į bendravimo įgūdžius. Nesistengti būti charizmatišku, bet rūpintis mokymu ir mokymusi. Ne „kaip aš pasirodžiau?“, bet „ar mano moksleiviai mokosi taip, kaip aš norėčiau?“ „jei ne, ką galiu daryti?“ „Charizmatiško mokytojo“ diskursas per daug orientuotas į introversiją, per daug dėmesio skiriama sau, o ne atliekamam darbui.

Reflektuojantis praktikas. Dažnai kalbama, kad mokytojai turėtų „reflektuoti“, bet ką tai reiškia? Šis diskursas susijęs su tapsmu (becoming). Kas yra „refleksija“? Kompetencijų tikrinimui reikia rinkti „įrodymus“. Bet dirbtinai rašomas „refleksijos žurnalas“ tampa tiesiog įprastiniu ritualu ir tokia „refleksija“ netenka esmės. Tikroji refleksija susijusi su iššūkiais sau – ką keisti, kaip mokyti? Nors ir sunkiau surasti įrodymų, kad mokytojas tai apmąsto, apie tai galvoja.Tikrajai refleksijai reikia laiko. Kuo refleksija skiriasi nuo tiesiog praėjusios dienos apmąstymo? Pirmiausia, ji orientuota į ateitį – ką galėčiau ir turėčiau daryti kitaip? Kaip mokyti? Dauguma mokytojų taip ir daro – apgalvodami praėjusią dieną ar savaitę, jie mąsto, ką ir kaip galėtų keisti ateityje. Refleksija tiesiogiai susijusi su „begalinio tapsmo“ (endless becoming) idėja – kaip tapti geru mokytoju? Alex Moore: gėda prisipažinti, bet ruošdamas mokytojus jiems pabrėždavau, kad savo „emocinį bagažą“ paliktų už klasės durų. Nesąmonė – emocijos ne daiktai, negalime jų kur nors tiesiog patogiai pasidėti. Negalima jų ignoruoti, reikia suprasti, kaip jos veikia mokymą. Mokytojai nėra bejausmiai. Jie yra mąstantys ir jaučiantys žmonės.

Ar bet kas gali būti geru mokytoju? Alex Moore mano, kad ne. Ką mes turime daryti su prastais mokytojais? Alex Moore klausia, o kas tie „mes“ ir kaip suprantame, kas yra „prastas mokytojas“? Pirmiausia tokiems mokytojams reikėtų stengtis padėti. Mokyklos vadovybė turėtų skatinti tokią organizacijos kultūrą, kad mokytojai nebijotų kalbėti apie patiriamas problemas, kad jie jaustų paramą. Bet kaip nėra universalaus „gero mokytojo“, taip negalima galutinai teigti, kas yra „prastas mokytojas“.

Kas yra „pedagogika“?
Vienas šios savaitės skaitinių man buvo gan įdomus. Tai Mark Smith straipsnis apie pedagogiką.

Kas yra švietimas? Dažnai jis maišomas su „mokyklinimu“ (schooling). „Mokyklinimu“ stengiamasi „įgrūsti“ mokymą žmonėms pagal iš anksto kitų nustatytą planą. Paulo Friere dar 1972 metais tai vadino „bankininkyste“ – dedami žinių indėliai. Taip į besimokančiuosius galima pradėti žiūrėti ne kaip į žmones, bet kaip į objektus. Švietimas yra kitoks – skatinama, duodama laiko pačiam atrasti. Ne tik suteikti žinių moksleiviams, bet ir suteikti impulsą keistis patiems ir keisti juos supantį pasaulį.

Pedagogai ir mokytojai Senovės Graikijoje. Šie du dalykai buvo griežtai atskirti. Pedagogais dažniausiai būdavo vergai. Jie rūpindavosi turtingų šeimų sūnumis – lydėdavo juos gatvėse, rūpindavosi jų valgiais, sėdėdavo šalia, kai jie mokydavosi. Pedagogai nešiodavo savo patikėtinių knygas ir daiktus, rūpindavosi saugumu. Bet pagrindinis jų vadimuo – padėti berniukams (čia gi Senovės Graikija, iki moterų švietimo dar toli) išmokti tapti vyrais. Tai daryta savo pavyzdžiu, kalbantis bei disciplinuojant.

Didėjantis dėmesys mokymui. Europoje XVI-XVII a. pradėta daug dėmesio skirti mokymo procesui bei turiniui. Kuriamos mokymo taisyklės ir pagrindiniai principai (pvz., „Mokymas turi vykti lėtai ir sistemingai. Gamtoje nėra šuolių“). XIX a. kuriamos mokymo teorijos. Vokietis Johann Friedrich Herbart pedagogiką (didaktiką) išskiria kaip atskirą discipliną. Tarp kitko: Herbart po Kanto perėmė filosofijos profesūrą Karaliaučiaus (Konigsberg) universitete. Herbart teigė, kad mokymas yra „pagrindinė švietimo veikla“.

Pedagogikos atgimimas. Tam didelės įtakos turėjo 1970-aisiais išleista Paulo Freire knyga „Pedagogy of the Oppressed“ („Engiamųjų pedagogika“). Tačiau pedagogika dažniausiai buvo apibrėžiama tais pačiais Herbart terminais. Mokymas kaip kompleksinė veikla:
• Mokymo menas (kūrybinė, intuityvi dalis);
• Mokymo amatas (įgūdžiai ir praktika);
• Mokymo mokslas (teorinis pagrindas, sprendimai, priimami reminatis moksliniais tyrimais).

Socialinė pedagogika. Socialinis pedagogas – tai lyg grįžimas prie Senovės Graikijos pedagogų. Lydėti, rūpintis moksleiviu ir vesti jį į gyvenimą. Pagrindinis pedagogų (lietuviškas atitikmuo gal būtų klasės auklėtojai ar socialiniai pedagogai) rūpestis – jų moksleivių gerovė (well-being). „Learning is a matter of head, hand and heart“. Pedagoginis procesas apima:
• Įkvėpimą, „įdvasinimą“ (animation). Naujos patirtys.
• Refleksiją. Sukuriamos progos apmąstyti įgytas patirtis.
• Veiksmą. Dirbti su žmonėmis taip, kad jie galėtų pakeisti savo gyvenimus.

Ir pabaigai…
Į Padlet Wall šią savaitę prašyta kelti žymių „gerų mokytojų“ nuotraukas ir aprašymus – iš knygų, filmų ar realaus gyvenimo.

Keli mokytojai iš kino filmų: Robin Williams herojus iš „Dead Poets Society“, Jack Black herojus iš „School of Rock“, Jodie Foster iš „Ana ir karalius“, Georges Lopez „Etre et avoir“ (man labai patikęs prancūzų dokumentinis filmas!), Julia Roberts „Mona Lisa Smile“, Richard Griffiths „The History Boys“ ir net Julie Andrews guvernantė iš „Muzikos garsų“!

Na o man, kaip prijaučiančiai mokslinei fantastikai , labiausiai patiko šis „gero mokytojo“ pavyzdys – Master Yoda iš „Žvaigždžių karų“ 🙂

Ši savaitė man labiau patiko nei pirmoji. Tema – kas yra intelektas, ir ar jis yra svarbus? Įdomiausia medžiaga – video interviu su Gordon Stobart. Tai Londono universiteto profesorius emeritas, taip pat dirbantis mokslinį darbą ir Oksfordo universiteto „Centre for Educational Assessment“. Jis parašė knygą „The Expert Learner: Challenging the Myth of Ability“. Apie tai, kaip įgijama patirtis įvairiose srityse ir kaip tai pritaikyti švietime, ypač mokyklose. Gordon Stobart kritikuoja paplitusį požiūrį, kad gebėjimai yra „įgimti“ (innate ability) ir parodo, kaip gebėjimus galima vystyti pasitelkus tikslingą mokymą ir juos praktikuojant (applied learning and deliberate practice).

Intelekto rūšys
Kas yra intelektas (intelligence)? Nėra vieno apibrėžimo. Kai kurie autoriai net virš 100 intelekto rūšių sugebėjo priskaičiuoti. „Intelektas yra tai, ką matuoja intelekto testai“ – paviršutiniškas apibrėžimas, bet gerai atspindi sąvokos neapibrėžtumą.

Turbūt labiausiai žinomas Howard Gardner modelis. Jis išskyrė septynias intelekto rūšis:
• Lingvistinis (kalbinis) intelektas. Šnekamoji ir rašytinė kalba, užsienio kalbų gebėjimai, efektyvus kalbos naudojimas retorikai ar poezijai. Rašytojai, poetai, teisėjai ir lektoriai.
• Loginis-matematinis intelektas. Gebėjimai logiškai analizuoti problemas, atlikti matematinius veiksmus, moksliškai tirti reiškinius.
• Muzikinis intelektas. Muzikos kūrinių atlikimas, kūrimas ir vertinimas. Gebėjimai atpažinti ir kurti muzikinius kūrinius.
• Kūno-kinestetinis intelektas (šokiai, sportas).
• Erdvinis intelektas (pvz., vairavimas, žaidimas šachmatais).
• Tarpasmeninis intelektas. Gebėjimai suprasti kitų žmonių intencijas, motyvaciją ir norus. Turbūt tai atitiktų emocinį intelektą. Mokytojai, dėstytojai, pardavėjai, religiniai bei politiniai lyderiai, psichoterapeutai.
• Intrapersonalinis intelektas. Gebėjimas suprasti save, vertinti savo jausmus, baimes ir motyvacijas.

Čia daugiau apie Howard Gardner, intelekto rūšis (apimant ir papildomas, pvz., naturalist intelligence) ir modelio kritiką. Kaip rašoma straipsnio pabaigoje, Gardner modelis vis dar išlieka aktualus švietime. Jis padeda švietimo srities darbuotojams galvoti plačiau, neapsiribojant tik įgūdžiais, mokymo programa bei testavimu.

Gebėjimų vystymas
Švietime dažnai vartojamas terminas „gebėjimai“ (ability). Toks labiau neutralus „intelekto“ pakaitalas. Gebėjimai yra mokymosi matas, o ne rezultatas. Labai daug priklauso nuo gebėjimų vystymo. Pvz., tėvai pastebi, kad vaikas domisi kažkokia sritimi, joje jam sekasi truputį geriau nei kitiems. Jei tėvai tuo užsiima, skatina vaiką tobulėti toje srityje, ilgainiui vaikas gali tapti labai geru tos srities specialistu. Gordon Stobart pateikia pavyzdį: garsus futbolo žaidėjas David Beckham, būdamas 3 metukų, labai mėgo spardyti kamuolį. Tėvai ir artimieji tuo žavėjosi – „pažiūrėkite, ką jis išdarinėja!”. Jį leido į treniruotes, skatino tobulėti šioje srityje.

Gordon Stobart pamini jau daug kartų girdėtą Gladwell „10 000 valandų taisyklę“: norint tapti kokios nors srities ekspertų, reikia 10 000 valandų tikslingos praktikos (deliberate practice). Dirbant 3 valandas per dieną, tam prireiktų maždaug 10 metų. Tad jei norite, tarkime, tapti smuiko ar gitaros virtuozu, čiupkite instrumentą į rankas ir tiek metų kasdien po kelias valandas treniruokitės. O jei tai jūsų pagrindinis darbas, kurį dirbate 8 valandas kasdien 5 dienas per savaitę, tuomet užteks ir 5 metų.

„Expert learner“
Pristatomas terminas „expert learner“. Learner – tas, kuris mokosi; besimokantysis. Taigi siekis būti „ekspertu besimokančiuoju“. Ar tiesiog „better learner“ – išmokti mokytis geriau, efektyviau. To reikia norint pasiekti savo srities aukštumas – tapti „top performer“ menuose, sporte ar versle.

Kaip tapti tuo „expert learner“, ar „better learner“? Pirmiausia reikia turėti galimybių. Mokykloje vaikams reikėtų duoti daugiau pasirinkimo. Ne aklai vadovautis mokymo planu ar programa, bet išsiaiškinti, kuo vaikai domisi. Gordon Stobart anksčiau dirbo švietimo psichologu. Kalbėdamasis su vaikais, kurie mokykloje nieko nesugebėdavo išmokti, jis suprato, kad tie moksleiviai iš tikrųjų gali mokytis, žino, kaip mokytis, bet tiesiog mokykloje jų niekas nedomina. Pvz., vaikai negali išmokti užduoto eilėraščio, bet mintinai žino daugybę mėgstamos grupės dainų. Nieko neįsimena mokykloje, bet gali viską papasakoti apie savo mėgstamą futbolo komandą. Gordon Stobart išvada – „Everybody’s good at something“, t.y. kiekvienas yra kažkam gabus. Reikia tik išsiaiškinti, kam. Čia vėl tinka praeito įrašo pabaigoje paminėta Einšteino citata:

Sudominant vaikus labai svarbus mokytojo vaidmuo. Gordon Stobart pasakoja apie eilinės mokyklos mokytoją, kuriam labai patiko irklavimas. Jis tuo užkrėtė savo moksleivius, juos treniravo, ir varžybose aplenkė komandas iš prestižinių mokyklų, kurios nuolat laimėdavo. Mano mokykloje buvo viena chemijos mokytoja, kuri taip mylėjo savo dalyką, kad tuo užkrėsdavo ir kitus. Pvz., iš vienos jos auklėtinių laidos net kelios pasirinko chemijos studijas universitete.

Gordon Stobart pabrėžia, kad vaikams reikia suteikti pasirinkimo laisvę ir galimybę tobulinti savo gebėjimus. Pvz., Microsoft įkūrėjo Bill Gates mokykloje buvo kompiuterių klasė su galimybe programuoti realiu laiku (tuo metu tai buvo reta naujovė). Jau būdamas 14-15 metų Bill Gates ten nuolat programuodavo. Kai jam buvo 18, viena didelė bendrovė paprašė jo suprogramuoti atlyginimų skaičiavimą. Mokykla nutarė, kad tai bus Bill Gates „school project“ (mokyklos projektas) ir leido jam 3 mėnesius tik prie to dirbti.

Tėvų ir mokytojų pagalba tapti „better learner“
O kaip tėvai gali padėti vaikui būti „better learner“ (geresniu besimokančiuoju)? Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ką jūsų vaikas žino. Ne ką jūs galvojate, kad ji(s) žino, bet ką iš tikrųjų žino ir supranta. Tada – suteikti platesnį kontekstą („give them a bigger picture“), kad galėtų suprasti daugiau. Labai svarbus ir grįžtamasis ryšys (feedback). Jis neturi būti tuščias („o, gerai, šaunuolis!“). Geras grįžtamasis ryšys yra labai konkretus, orientuotas į atliekamą užduotį. Gordon Stobart teigia, kad tą puikiai daro sporto treneriai – jie pasako, kur yra sportininko silpnosios ir stipriosios vietos, į ką konkrečiai reikia atkreipti dėmesį, kurias vietas lavinti.

Ką gali padaryti mokytojai, kad padėtų vaikams tapti „geresniais besimokančiaisias“ (better learner)? Panašiai, kaip ir tėvai. Kalbėti apie platesnį kontekstą, t.y. naudoti kontekstinį mokymąsi. Mokytojai turėtų užduoti moksleiviams mažiau faktinių klausimų, daugiau praktinių. Grodon Stobart cituoja tyrimus, kurie parodė, jog apie 60% mokytojų užduodamų klausimų skirti patikrinti, ar moksleiviai atsimena (recall questions). Didžioji dalis likusių klausimų yra procedūriniai: „ar turite savo knygas?“ „ar pasiruošėte rašymo priemones?“ „ar atsivertėte 38 puslapį?“ Ir tik mažoji dalis klausimų yra tokie, kokie turėtų vyrauti – diagnostiniai (skirti patikrinti, ką moksleiviai suprato), atviri (ne tiesiog taip/ne). Mokytojai turėtų užduoti mažiau klausimų, į kuriuos galima atsakyti greitai ir keliais žodžiais. O kol kas mokytojai, uždavę klausimą, dažniausiai atsakymo laukia trumpiau nei 5 sekundes, jiems užtenka trumpučio atsakymo iš 3 žodžių.

Kita antrosios savaitės medžiaga
Straipsnis apie intelektą ir paveldimumą, IQ testus

Apie tai, kad bet kurį vaiką galima išmokyti mąstyti matematiškai

Šią savaitę į Padlet Wall studentai buvo kviečiami kelti nuotraukas asmenų, kuriuos jie laiko „good learners“. Tai gali būti ir įžymūs žmonės, ir tiesiog pažįstami, artimieji. Vieniems tai – jų vaikai, kitiems – jų tėvai, daugumai – žymūs sportininkai, rašytojai, mokslininkai ar politikai. Nuotraukos su aprašymais yra va čia.