Kursas įsibėgėjo, medžiagos daugėja. Dažnai apima jausmas, kad organizatoriai pamiršo, ką patys buvo rašę prieš prasidedant kursui… Įvadiniame apraše buvo nurodyta, jog planuojamas savaitinis darbo krūvis: 3-5 valandos. Suprantu, kad gali būti pateikta daug papildomos medžiagos. Bet norėtųsi, kad tų planuotų 5 valandų užtektų bent jau susipažinimui su pagrindine medžiaga ir minimaliam dalyvavimui kurse. O kol kas net ir 8 valandų per savaitę atrodo mažoka. Žodžiu, „running fast just to stand still“…
Antrosios savaitės tema – „Utopias and Dystopias. Looking to the future“. Žodžiu, žvilgsnis į ateitį. Dalis skaitinių yra būtent apie MOOC (tariama „mūk“). Taigi MOOC formatas naudojamas patiems MOOC nagrinėti.
Diskutuoti forume ar nediskutuoti?
Kadangi pirmąją savaitę taip ir nespėjau parašyti komentaro diskusijų forume, šįkart bandžiau kitokią strategiją. Peržiūrėjau pirmuosius du video klipus (tiksliau, reklamas) ir nėriau į forumą. Deja… Nenorėjau tiesiog imti ir parašyti žinutės, kuri atrodytų maždaug taip: „sveiki, nieko neskaičiau, ką šioje temoje jau rašėte, bet va mano mintys peržiūrėjus pirmąjį klipuką yra tokios…“. Jei kurse būtų nedaug studentų ir kiekvieną forumo žinutę perskaitytų dėstytojai, tada gal ir tiktų toks variantas: pirmiau surašyti savo mintis atsakant į diskusijai pateiktus klausimus, o tik po to perskaityti, ką jau parašė kiti. Tačiau tokiame masiniame kurse žinutė forume gali tiesiog pasimesti, ypač jei joje bus tik pakartota tai, ką ankstesniuose puslapiuose jau buvo parašę kiti studentai.
Trečiadienį pradėjau skaityti diskusijų forume kitų mintis apie vieną klipą ir… įklimpau. Nuo pirmadienio vien toje temoje jau buvo prirašyta virš šimto žinučių. Ir čia neskaičiuojant komentarų! Kai kurios pirmosios žinutės taip „užsuko“ diskusijas, kad per porą dienų kiekviena jų jau turėjo apie 20 komentarų. Per dvi dienas priešokiais paskaitinėjau pirmuosius porą diskusijų puslapių. Ir supratau, kad nieko nebus. Jau pirmajame šimte pasisakymų radau aptartas ir visaip išnarstytas tas tris-keturias mintis, kurias pati norėjau parašyti. Nebemačiau tikslo toliau skaityti diskusijų, nekalbant jau apie tai, kad pati rašyčiau žinutę. Juk nieko naujo nebepasakyčiau. O kokia prasmė rašyti: dėl A manau taip pat, kaip Elizabeth, dėl B pritariu Casey ir t.t.?
Po poros dienų labai panašią mintį radau #edcmooc kurso dėstytojų bloge. Cituojama viena studentė, kuri aprašė panašius įspūdžius. Kai studentams pateikiama medžiaga su klausimais diskusijai, galimų atsakymų/pozicijų skaičius yra ribotas (baigtinis). Jei grupėje yra 10 ar 20 studentų, tai kiekvienas jų gali pasakyti ką nors, ko kiti dar nepasakė. Bet kai kurse yra šimtai ar net tūkstančiai studentų, tokias pačias mintis išsakys tikrai ne vienas. Dėstytoja tai pavadino sameness (noticeable patterns of sameness).
Kurso medžiaga: filmukai
Grįžtu prie antrosios savaitės mokymo medžiagos. „Popular cultures“ dalyje pateikti penki filmukai (vienas – kaip pasirenkamasis). Daugiausia minčių man sukėlė pirmasis – dar ir dėl to, kad planavau apie jį parašyti žinutę diskusijų forume. Tai „Corning“ korporacijos reklama ir būtent todėl, žinoma, utopinė. Nenorėčiau gyventi tokiame pasaulyje. Yra ir gerų dalykų, bet… Pirma kilusi mintis: o kaip valomi visi tie liečiamieji ekranai? Ar jie savaime nusivalo? Juk ant jų tiek bakterijų turėtų likti, jau nekalbant apie šiaip tiesiog pirštų dėmes. Antra mintis: hm, ateities mokykla, o moksleiviai vis dar sėdi suoluose, kurie tvarkingai sustatyti eilėmis, ir klauso, kaip mokytoja kažką pasakoja. Kodėl vis dar reikalingi suolai? Kodėl jie negalėtų sėdėti ratu? Ir išvis – juk tokia graži diena, galėtų gi ir lauke pamoką vesti, kam klasėje sėdėti. Visai nesužavėjo ir spalvų maišymo mokymas prie stiklinio stalo. Juk moksleiviams turėtų būti žymiai įdomiau ne spalvotas formas dėlioti, bet eksperimentuoti su guašu, akvarele ir pan. Ar jie turi tiesiog patikėti, kad sumaišius geltoną ir mėlyną gaunama žalia spalva, ar ilgiau prisimins, jei patys sumaišys tokių spalvų dažus ir pamatys rezultatą? O kas, jei spalvų maišymo programos kūrėjai ims ir dėl kokių nors priežasčių užprogramuos kad, pavyzdžiui, sumaišius geltoną ir mėlyną spalvas gaunama raudona? Ar kas nors pastebės tokią faktinę klaidą? O jei tokių klaidų tyčia bus palikta? Moksleivių išvyka į gamtą – gerai, kad nors gamtoje pabuvo, grynu oru pakvėpavo. Bet ar per tuos visus išmaniuosius liečiamuosius ekranus ir dinozaurų projekcijas jie matė pačią gamtą, lietė medžius, užuodė kvapus? Tie visi gamtoje naudoti ekranai – tiek moksleivių, tiek nacionalino parko darbuotojo – man atrodė kaip barjeras, skydas nuo natūralaus pasaulio. O va liečiamųjų ekranų pritaikymas medicinoje man pasirodė labai „savo vietoje“, aiški nauda. Forume aptariant šį filmą apie stiklą buvo kalbama kaip apie sterilų, šaltą, skiriantį (nuo pasaulio). Vienas išsamiai diskutuotas klausimas: o ar visi žmonės turės galimybių (kitaip tariant – pinigų) naudotis šiomis technologijomis? Ar tai tik dar padidins visuomenės nelygybę, atskirtį tarp „turinčiųjų“ (haves) ir „neturinčiųjų“ (have nots)? Kas valdys informacijos turinį?
Iš kitų video klipų išskirčiau du. Pirmasis – „Sight“ , kurio vaizduojama ateities vizija man atrodė gan grėsminga. Daugiau minčių kilo ne dėl pabaigos, bet dėl vienos iš mažų detalių. Kodėl net pjaustant agurką reikia tai daryti „teisingai“? O nepataikius pagal linijas – jį tiesiog išmesti ir imti pjaustyti kitą. Kvailoka, kai net toks paprastas buitinis veiksmas vertinamas „taškais“ gyvenime-žaidime. Antrasis video – „Plurality“, kurio idėja visai tiktų neblogam futuristiniam filmui ar TV serialui. Taip gerai „susuktas“, kad mielai tęsinį pažiūrėčiau. Šis filmas pateiktas kaip pasirenkamasis. Galbūt dėl perdėtos baimės įžeisti jautresnius studentus (kaip tai tipiška UK universitetams…)? Nes pateiktas prierašas: „please be aware that there is some strong language in this film, which some might find offensive”. Necenzūrinė kalba filme neužkliuvo. Na taip, vienas f* buvo, bet negi tikrai yra tokių studentų (suaugę žmonės!), kuriems tai tiek nepriimtina, kad į tai sureaguotų kaip į asmeninį įžeidimą? O gal šis video paliktas pasirenkamuoju todėl, kad jo diskusiniuose klausimuose kaip rekomenduojama literatūra pateikta… knyga? Parsisiunčiau ją iš autoriaus svetainės (nemokamai ir legaliai). Virš 100 puslapių. Gal ir įdomu būtų perskaityti, bet ir su pagrindine kurso medžiaga vos spėju susipažinti, papildomiems straipsniams nelieka laiko. O čia visa knyga…
Kurso medžiaga: skaitiniai
Kurso „teorinė medžiaga“, kaip ir praeitą savaitę, padalinta į dvi dalis: „Ideas and interpretations“ ir „Perspectives on education“. Pagrindinis šios savaitės skaitinys – nuobodokas ir, tiesą sakant, nelabai rimtai atrodantis doktorantės straipsnis apie interneto metaforas. Tyrimas labai „skystas“: žiniasklaidos straipsnių duomenų bazėje ieškojo redakcijos nuomonių, kurių pavadinime būtų žodis „internetas“. Tyrimo laikotarpis: trys mėnesiai. Rastų straipsnių skaičius: 29 (tarp kurių yra ir „laiškų redakcijai“). Tyrimo metodas: ieškoti internetą apibūdinančių metaforų ir bandyti jas kategorizuoti. Išskirtos metaforų kategorijos: internetas kaip fizinė vieta, internetas kaip fizinis greitis, internetas kaip destrukcija (apsiginklavę; bombarduojama el. laiškais; atakos), internetas kaip išsigelbėjimas (transformuoja; revoliucija; padeda).
Keista, kad dėstytojai parinko šį straipsnį kaip pagrindinį. Tiesa, vėliau, skaitydama pačių dėstytojų „blogą“, supratau, kodėl taip galėjo atsitikti. Viena kurso dėstytojų pasakojo, kad turbūt didžiausias iššūkis, rengiant kurso medžiagą, buvo rasti ir parinkti šaltinius, kurie turėtų atvirą prieigą, t.y. būtų be autorinių teisių apribojimų tokiam naudojimui. Ji sakė, kad mielai būtų naudoję ištraukas iš „klasikinių“ filmų (pvz., „Matricos“), bet negalėjo. Nors tų ištraukų galima rasti YouTube, bet oficialiai jų įtraukti į medžiagą negalima, nes taip gali būti pažeidžiamos autorių teisės. Tačiau didesnė problema buvo ne su video klipais, bet su teorine literatūra. Dauguma straipsnių ir knygų skyrių, kuriuos dėstytojai įpratę skirti studentams kaip skaitinius, yra „uždari“. Nors Edinburgo universiteto biblioteka prenumeruoja duomenų bazes, kuriose yra reikiama literatūra, to neužtenka. Coursera #edcmooc kursą studijuojantys žmonės nėra registruoti Edinburgo universiteto studentai, todėl dėstytojai negali naudoti straipsnių iš tokių uždarų duomenų bazių. Dėstytoja pripažįsta, kad buvo labai sunku rasti kokybiškų mokslinių straipsnių, tinkamų šiam kursui, kurie nebūtų išspausdinti „uždaruose“ (t.y. beveik visuose pagrindiniuose) akademiniuose žurnaluose.
Antroji „Ideas and interpretations“ dalis – 5 min kalba iš Google konferencijos. Man ji pasirodė… nei šiokia, nei tokia. Minčių nelabai sukėlė. Pastebėjusi, kad po tos moters kalbėjo lietuvių kilmės Kyle Machulis (pirmąkart tokį girdėjau, pavardė „užkabino“), dar ir jo pradžią paklausiau. Tik gaila, kad laiko neturėjau, nes pasirodė įdomiau nei mums parinkta medžiaga. Kadangi moteris minėjo įvairius mokslinės fantastikos filmus, serialus, knygas ir pan., klausimuose diskusijai dėstytojai sci-fi mėgėjams parengė specialų klausimyną. Reikėjo tiesiog pažymėti, kiek iš kalboje minėtų filmų ar knygų esu mačiusi ar skaičiusi. Iš 17 pažymėjau keturis. Kol kas klausimyną užpildė 260 žmonių. Populiariausių trejetukas: „Matrica“, „Minority Report“ (filmas arba Philip K Dick apsakymas), „1984“. Visus šiuos ir aš mačiau/skaičiau.
Papildomas (advanced) skaitinys gal ir būtų įdomus, bet jau laiko neturėjau 17 puslapių straipsniui.
Paskutinioji antrosios savaitės medžiagos dalis – straipsniai iš „Perspectives on education“. Prie jų tik savaitgalį prisėdau. Visi apie MOOC, daug įdomių minčių. Perskaičiau du pateiktus straipsnius ir dar du papildomus. Patiko tai, kad visi jie labai nauji – seniausias publikuotas 2012 rugsėjo pabaigoje, „šviežiausias“ – 2012 gruodį. Ai, dėstytojai pateikė ir dar vieną video – kalbą iš konferencijos. Turbūt patys suprato, kad gal ir persistengė, nes parašė, kad „This keynote address is an hour long, and it is quite complex“. VALANDOS trukmės video? Kai dalykui iš viso turėtų užtekti 3-5 valandų per savaitę? Ačiū, gal apsieisiu.
Statistika
Kurso dėstytojai sausio 31d pateikė truputį daugiau statistikos. Iš 41 622 (tikrai masinis!), užsiregistravusių į šį kursą, tai dienai bent kartą buvo prisijungę 16 963 nariai, t.y. apie 41%. Ir dalyvių žemėlapį sudarė – matyti, kad tai tikrai globalus kursas, studentai iš viso pasaulio. Net iš Antarktidos kažkas užsiregistravo į MOOC!
Vasario 7d atnaujinti skaičiukai: 12 000 aktyvių vartotojų pastarąją savaitę iš 42 570 užsiregistravusių. Taigi “lankomumas” antrąją savaitę nukrito iki 28%. Iš jų daugiausia tokių, kaip aš – pasyviai peržiūrinčių medžiagą, bet aktyviai nedalyvaujančių diskusijose. Forumų statistika: 91% peržiūri, 6% parašo žinutę, ir tik 3% komentuoja kitų žinutes. Ir dar vienas žemėlapis – „blogų“ rašytojai. Nenuostabu, kad daugiausia jų JAV – nes iš ten ir daugiausia užsiregistravusių MOOC studentų.
Bet ir iš Lietuvos bent vienas „blogas“ yra – savąjį įtraukiau į sąrašą. Ar yra daugiau tautiečių, „bloginančių“ apie #edcmooc, nežinau.
