Taip jau gavosi, kad ketvirtosios savaitės medžiagai negalėjau skirti daug laiko. Bet prieš imdamasi naujos temos spėjau sudalyvauti vienoje man gan neįprastoje veikloje – Twitter pokalbyje.
Twitter Chat
Kurse yra daug entuziastų, kurie organizuoja įvairias „užklasines“ veiklas. Viena jų – „Twitter Chats“, t.y. pokalbiai Twitter, socialiniame mikroblogų tinkle (žinutės ilgis – iki 140 simbolių). Pirmasis toks pokalbis buvo suorganizuotas dar net prieš prasidedant kursui! Vėliau jie organizuoti reguliariai, maždaug kartą per savaitę. Kiekvieną Twitter pokalbį moderuoja keturi savanoriai. Prieš pokalbį paskelbiami diskusiniai klausimai. Pvz., pirmojo Twitter pokalbio klausimai buvo tokie:
1. Kaip pasikeitė jūsų lūkesčiai po pirmosios kurso savaitės?
2. Kaip pirmoji kurso savaitė pakeitė jūsų nuomonę apie socialinius tinklus ir technologijas (utopijos / distopijos)?
3. Kokią vieną naują įžvalgą išskirtumėte iš šios savaitės skaitinių ar video medžiagos?
Pokalbis trunka apie valandą laiko. Moderatoriai užduoda klausimus. Į juos dalyvaujantys pokalbyje atsako trumpomis žinutėmis (max 140 simoblių), nepamiršdami nurodyti pokalbio ženklo #edcmchat.
Turėdama laisvo laiko, keliuose Twitter pokalbiuose dalyvavau kaip pasyvi stebėtoja (daugelis jų vykdavo vėlai vakare Lietuvos laiku, pvz., prasidėdavo apie 23:30). Žinučių daugybė, net visų perskaityti realiu laiku neįmanoma.
Pasidarė smalsu ir pačiai pabandyti sudalyvauti. Prisijungiau prie vieno iš paskutiniųjų Twitter pokalbių, organizuoto vasario 16 d. vakare. Jo klausimai:
1. Kaip technologijos nulemia ar keičia mokymo procesą? Gal galite pateikti pavyzdžių?
2. Ar jūsų suvokimas apie mokymą pasikeitė po #edcmooc kurso? Kaip?
3. Ar savo skaitmeninį identitetą (digital identity) laikote atskiru „aš“ (separate self), ar jis identiškas jūsų tikrojo pasaulio „aš“ (real-world self)?
4. Kokia skaitmeninio artefakto (digital artefact, t.y. kurso atsiskaitymo) ir Flickr konkurso vertė? Kaip jie padėjo jums vystyti savo idėjas?
Turbūt geriausia, norint realiai dalyvauti tokiame pokalbyje, atsakymus pasiruošti iš anksto. Ir kur nors šalia kompiuteryje turėti, kad, moderatoriams uždavus klausimą, užtektų tik „copy-paste“ padaryti. Aš Twitter pokalbyje dalyvavau naudodamasi telefonu (jei ne išmanusis telefonas, apskritai #edcmooc kursą turbūt jau būčiau seniai apleidusi dėl laiko trūkumo). Todėl buvo sunkoka ir spėti savo atsakymą parašyti, ir dar bandyti sekti kitų atsakymus. Tiesa, tokio dalyko kaip „pokalbis“ nelabai buvo. Moderatoriai užduodavo klausimus, dalyviai pateikdavo atsakymus. Tarpusavio diskusijoms laiko praktiškai nelikdavo. Kaip vienas dalyvis ir pastebėjo: toks jausmas, kad visi kalba, bet niekas nesiklauso. Na, iš tikrųjų tai klausosi (t.y. perskaito parašytas Twitter žinutes), bet nespėja sureaguoti, parašyti atsakymo – tam tiesiog nepalikta laiko. Kai kurias žinutes dalyviai persiųsdavo / pakartodavo (retweet) – tai buvo pagrindinis reagavimo būdas. Kartais ir atsakymą parašydavo, bet tai buvo vienetiniai atvejai.
Mano dalyvavimas buvo toks: parašiau trumpus atsakymus į kiekvieną klausimą, retweetinau kelias žinutes ir parašiau vieną atsakymą. Man patikę pora atsakymų į pirmąjį klausimą (apie technologijas ir mokymosi procesą): „Introverts do well with online education, technology opens more opportunities for engagement for them (us)“; „Willingness to learn is the key, whatever the competency or skill level – can lead a horse to water but can‘t make it drink“. Retweetinau ir vieną atsakymą į trečiąjį klausimą apie skaitmeninį identitetą: „I think so. But then we all have lots of diferent identities anyway don‘t we? We are always growing & changing & that‘s fine“. Kadangi esu Twitter „naujokė“, tai tik vėliau pastebėjau, kad ir į vieną mano atsakymą buvo sureaguota – viena dalyvė pažymėjo jį kaip „favorite“. Tai buvo atsakymas į trečiąjį klausimą: „It is similar. Although my digital self finds it easier to interact with strangers, like here at #edcmchat“.
Mokymosi, turinio, žinių ir pan. iš tokių Twitter pokalbių beveik nėra (bent jau tiesiogine prasme). Tačiau kaip veikla, „suklijuojanti“ įvairiuose pasaulio kampeliuose esančius #edcmooc kurso entuziastus – 10 balų! Viena kurso dalyvė tam sugalvojo terminą, kuris net į „Urban Dictionary“ pateko: frainger (digital friend-stranger).
Kurso medžiaga
Paskutinioji kurso tema – „Redefining the human“ (antroji „Being human“ dalis). Čia jau daugiau sąsajų su moksline fantastika, nei su e-mokymu. Sąvoka „žmogus“ („human“) nagrinėjama kaip socialinė kategorija (kuri yra kuriama, padaroma), o ne biologinis ar filosofinis reiškinys. Nuo humanizmo pereinama prie posthumanizmo.
Tradiciškai pateikiami keturi video filmukai (bendra trukmė: apie pusvalandis). Du iš jų – apie robotus. „Robbie“ idėja nėra itin originali (robotas, patiriantis vienatvę ir kitus jausmus). Labiau įstrigo autoriaus aprašymas: šį filmą jis sukūrė kaip dovaną savo merginai jų draugystės sukaktuvių proga. Va čia tai originalu. Trečiasis filmukas – gryna mokslinė fantastika apie „sintetiškai pagerintus“ žmones („True Skin“). Vėlgi, nieko ypatingai naujo mačiusiems „Blade Runner“ ar kitus panašaus tipo mokslinės fantastikos filmus. Tiesa, vėl prasiveržia kurso dėstytojų rūpestis jautresniais studentais: įspėjama, kad antroje filmo minutėje yra „some mild sexual content“. Ketvirtasis video – trumpi interviu su keletu žmonių, žaidžiančių „World of Warcraft“ ir tame virtualiame pasaulyje praleidžiančių nemažai savo gyvenimo laiko.
„Ideas and interpretations“ teorinėje medžiagoje šią savaitę pateikiama literatūra apie transhumanizmą. Tai tokia gan savotiška futuristinė filosofija. Mintis: kada nors ateityje būsime „posthumans“ („po-žmonės“). Tarpinė fazė tarp žmonių (humans) ir tų po-žmonių (posthumans) yra trans-žmonės (transhumans). Vizualiai tai atrodytų taip: 
Transhumanizmo filosofijos (judėjimo?) atstovai skiria trans-žmones nuo transhumanistų. Pastarieji – tai tiesiog žmonės, pritariantys transhumanizmui. Tam, kad iš žmonių taptume po-žmonėmis, reikia kelių sąlygų:
• gyvenimo trukmė (eliminuoti senėjimą ir mirtį),
• intelektiniai gebėjimai (kokie jie būtų, žmonės įsivaizduoti negali, nes dabartiniams žmonėms tam trūksta proto – taip, kaip trūktų bandant įsivaizduoti 200-matę erdvę ar perskaityti, idealiai prisiminti ir suprasti visą pasaulinę literatūrą),
• kūno funkcijos (atsikratyti ligų, kūną modeliuoti pagal savo norus, gal net perkelti savo protą į kompiuterį, padaryti savo atsargines kopijas ir t.t.),
• jutimai (pvz., kaip kai kurie gyvūnai, orientuotis pagal magnetinį lauką, jausti vibracijas, turėti aštresnę regą, o gal net matyti infraraudonuosius spindulius, gaudyti radijo signalus ir t.t. – transhumanistų fantazija neribota).
Pagrindinė transhumanistų vertybė – tirti po-žmonių (posthuman) erdvę. Kitaip tariant, kurti įvairiausius futuristinius scenarijus būsimai žmonijai, orientuojantis į individus. Pagrindinės sąlygos, kurių reikia, norint įgyvendinti transhumanistų projektą: globalinis saugumas, technologinis progresas, galimybė visiems tapti po-žmonėmis.
Hm… Kažkokia labai keista ir savotiška filosofija. Gal ir įdomu, bet ką tai bendro turi su „E-learning and Digital Cultures“ (e-mokymas ir skaitmeninės kultūros)? Kurso dėstytojai rekomendavo susipažinti bent su pirmosiomis papildomo (advanced) skaitinio pastraipomis. Taip ir padariau. Tas tekstas buvo transhumanizmo kritika, orientuota į reprodukciją (dauginimąsi). Jei po-žmonės (posthumans) bus iš esmės nemirtingi, kaip bus sprendžiamas populiacijos augimo klausimas? Kaip po-žmonės dauginsis? Koks bus jų ryšys su vaikais? Visus šiuos klausimus teksto autorė nagrinėja analizuodama klasikinius mokslinės fantastikos kūrinius (kad ir Philip K. Dick „Do Androids Dream of Electric Sheep?“).
„Perspectives on education“ dalyje pateikta medžiaga sugrąžino iš mokslinės fantastikos bei transhumanistų judėjimo į realų pasaulį. Pateikti du skaitiniai. Pirmasis – Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo-projekto apie „Technology Enhanced Learning“ pristatymas. Pateikta 12 rekomendacijų, kaip naudoti technologijas gerinant mokymąsi. Kiekvienai jų priskirtas žodis (buzzword): connect, share, analyse, assess, apply, personalise, engage, streamline (labai dažnas buzzword ir verslo pasaulyje), include, know, compute, construct.
Na, ir pats paskutinysis skaitinys (ne tik šios temos, bet ir apskritai viso kurso, nes kitai savaitei teliko namų darbas bei kolegų darbų vertinimas) – ilgas, bet įdomiai ir patraukliai parašytas tekstas pavadinimu „Is Google Making Us Stupid?“. Straipsnis ne apie Google, bet apie tai, kaip internetas keičia skaitymo (ar tiesiog informacijos vartojimo) įpročius. Autorius (Nicholas Carr) teigia pastebėjęs, kad jam darosi vis sunkiau susikaupti skaitant ilgą straipsnį ar storą knygą. Dėl to kaltina naršymą internete – tokia paviršutiniška veikla atpratina nuo „gilaus skaitymo“. Jis pats, kaip rašytojas, pripažįsta didžiulę interneto naudą: jei seniau, norint rasti kokią nors informaciją, reikėdavo praleisti kelias dienas besiknaisiojant bibliotekoje, tai dabar užtenka „pagooglinti“, peržiūrėti keletą nuorodų, ir reikiama informacija jau rasta. Tačiau toks patogumas turi savo kainą. Cituojamas Marshall McLuhan, media teoretikas iš 1960-ųjų, kuris teigė, kad medijos ne tik teikia informaciją, bet ir keičia mąstymo procesą („They supply the stuff of thought, but they also shape the process of thought.“). Straipsnio autorius kaltina internetą dėl mažėjančio gebėjimo susikoncentruoti ir kontempliuoti. Vaizdžiai palygina, kad anksčiau jis buvo „nardytojas žodžių jūroje“, o dabar „skrodžia paviršių vandens motociklu“. Mokslininkai, tyrę virtualių tyrimų įpročius, taip pat pastebėjo galimą skaitymo ir mąstymo būdo pokytį. Jie nagrinėjo, kaip elgiasi dviejų populiarių Jungtinės Karalystės mokslinių duomenų bazių lankytojai (British Library ir vieno švietimo konsorciumo). Pastebėta, kad dauguma elgiasi paviršutiniškai: šokinėja nuo vieno šaltinio prie kito, retai sugrįždami prie jau aplankyto; paprastai perskaito 1-2 straipsnio ar knygos puslapius ir peršoka į kitą nuorodą; kartais išsisaugo ilgą straipsnį, bet nėra įrodymų, kad jį perskaito.
Nicholas Carr pažymi, kad interneto dėka dabar žmonės turbūt skaito daugiau nei prieš 30 ar 40 metų, tačiau tas skaitymas yra kitoks. Cituojama psichologė, teigianti, kad „Esame ne tik ką skaitome. Esame tokie, kaip skaitome“. Interneto skatinamas efektyvumas ir skubumas/neatidėliojamumas (immediacy) kenkia giliam skaitymui, galimybei interpretuoti tekstą, kurti mentalines jungtis. Psichologė teigia, kad skaitymas nėra instinktas – jo išmokstame, jis priklauso nuo to, ar naudojame abėcėlę, ar idiogramas (hieroglifus).
Įdomus istorinis pavyzdys – kai apie 1882 metus Friedrich Nietzche (Nyčė) nusipirko rašomąją mašinėlę, jo rašymo stilius pasikeitė. Tapo labiau telegrafinis: argumentai virto aforizmais, retorika – telegramos stiliumi. Nyčė tą pats pripažino: „rašymo įrankis dalyvauja formuojant mūsų mintis“. Kitas pavyzdys – mechaninio laikrodžio paplitimas XIV amžiuje. Istorikas ir kultūros kritikas Lewis Mumford aprašė, kaip laikrodis „atskyrė laiką nuo žmonių įvykių ir padėjo sukurti tikėjimą nepriklausomu pasauliu, paremtu matematiškai matuojamomis trukmėmis“. Nuspręsdami, kada valgyti, dirbti, miegoti, keltis, žmonės nustojo remtis savo jutimais ir pradėjo paklusti laikrodžiui. Nicholas Carr atkreipia dėmesį į metaforų pokyčius. Pradėjus naudoti mechaninius laikrodžius, žmonės ėmė galvoti, kad jų smegenys veikia „kaip laikrodis“. Dabar mes linkę galvoti, kad smegenys veikia „kaip kompiuteris“. Neuromokslai teigia, kad keičiasi ne tik metaforos – mūsų smegenys plastiški, taigi ir biologiniu lygiu įvyksta adaptacija.
Toliau straipsnyje aprašomas žymusis Taylor eksperimentas (žinomas visiems, kam teko studijuoti vadybos pagrindus ar skaityti apie vadybos mokslo pradžią): XX a. pradžioje jis vienoje Filadelfijos gamykloje matavo darbininkų efektyvumą: suskirstė jų darbą į daug mažų dalelių ir matavo, kaip ir per kiek laiko tie darbai padaromi. Darbas tapo labai automatinis, bet gamykos produktyvumas ženkliai išaugo. Nicholas Carr teigia, kad internetas ir yra mašina, sukurta efektyviai ir automatiškai rinkti, perduoti ir manipuliuoti informaciją. Google – tokio „matavimo mokslo“, „sisteminti viską“ pavyzdys. Korporacija kasdien naudoja paieškos rezultatų duomenis tam, kad tikslintų savo algoritmus, kurie nulemia, kaip žmonės ieško informacijos ir ką su ja daro. Autorius teigia, kad tai, ką Taylor padarė rankoms, Google daro smegenims. Google požiūriu, informacija yra išteklius, kurį galima naudoti ir apdoroti su pramoniniu efektyvumu. Kuo daugiau informacijos vienetų galime pasiekti ir kuo greičiau iš jų ištraukti esmę, tuo produktyvesni esame kaip mąstytojai. Kas toliau? Google įkūrėjai Sergey Brin ir Larry Page, kalbėdami apie ateities vizijas, mini dirbtinį intelektą. „Galiausiai paieškos variklis bus toks protingas, kaip žmonės – ar protingesnis“, teigė Page vienoje savo kalboje.
Nicholas Carr nepritaria minčiai, kad intelektas – mechaninio proceso rezultatas, kad jį galima išskaidyti į daleles, jas izoliuoti, išmatuoti ir optimizuoti. Natūralu, kad korporacijoms paranku naršymas internete, o ne lėtas skaitymas. Kuo daugiau naršome, kuo daugiau nuorodų paspaudžiame, tuo daugiau informacijos apie mus gauna Google ir kitos duomenis renkančios kompanijos, tuo daugiau reklamos jie mums gali parodyti. Taigi skatinti naršymą korporacijoms paranku finansiškai. Baigiant straipsnį cituojamas dramaturgas Richard Foreman: kyla rizika, kad virsime „žmonėmis-blynais“ – būsime dideli ir ploni, jungdamiesi į didžiulį informacijos tinklą, kurį pasieksime vos vieno mygtuko paspaudimu.
Ironiška, kad straipsnis apie tai, kaip internetas atpratina nuo ilgų tekstų skaitymo ir skatina paviršutinišką naršymą, yra gana ilgas. Net specialiai persikopijavau į Word: 9 puslapiai, virš 4000 žodžių. Skaičiau jį kompiuterio ekrane, bet nepastebėjau, kad tai būtų trukdę susikaupti ir įsigilinti į tekstą. Nenaršiau, nespaudinėjau nuorodų (jų tekste beveik 20). Oi, meluoju, vieną visgi paspaudžiau – bet atidariau kitame lange, peržiūrėjau tik perskaičiusi tekstą. Taigi negaliu teigti, kad internetas visai netinka ilgų straipsnių skaitymui. Žinoma, trukdžių daugiau, lengva iš „giluminio nardytojo“ tapti „vandens motociklininku“ ar „žmogumi-blynu“. Bet galima šias veiklas suderinti. Nebūtina būti tik nardytoju ar tik „blynu“. Kartais reikia vieno, kartais – kito.
