Šis Coursera kursas baigėsi kovo 4 dieną. Atrodo, ką čia dar rašyti. Bet… Jei dalis „kursiokų“ (arba, kaip viena dalyvė pavadino, fraingers) vis dar bendrauja, vadinasi, kursas pavyko ne tik turinio prasme, bet ir kaip kontaktų užmezgimas (networking).
„E-learning and Digital Cultures“ buvo visiškai kitoks, nei tikėjausi. Tiesiogiai apie e-mokymą nelabai ką naujo išmokau. Apie skaitmenines kultūras – tikrai taip. Formalus kurso turinys buvo neįprastas. Patys dėstytojai pripažino, kad tai eksperimentas. Atrodo, ką bendro su e-mokymu turi utopijos/distopijos, technologinis determinizmas, humanizmas ir transhumanizmas… Daugiau filosofijos ar šiaip pamąstymų nei konkrečių patarimų ar mokymų apie e-mokymą ar skaitmenines kultūras.
Vienas dalyvis parašė neigiamą atsiliepimą, kuriame kursą palygino su… konservų dėžute. Maždaug: menininkai atnešė konservų dėžutę į meno galeriją ir padėjo ant pjedestalo. Kitą dieną lankytojai apžiūrinėjo tuos konservus, interpretavo kaip meną, grįžo namo ir savo draugams pasakojo apie „patirtą nuostabią juos transformavusią patirtį“. Esu mačiusi nemažai šiuolaikinio meno, visokiausių provokacinių „instaliacijų“ ir pan., ir ne kartą buvo kilusi mintis, kad tai pseudo menas, kad tas „meno kūrinys“ buvo sugalvotas ir sukurtas per keletą minučių, o po to jau tegu lankytojai ir „meno žinovai“ interpretuoja ir gilinasi. To dalyvio nuomone, šis kursas ir buvo toks pseudo menas, „konservų dėžutė“, kurią dėstytojai kažkaip sugebėjo nepastebėti pateikti tarp kitų Coursera kursų. Ir sarkastiškai pažymėjo, kad kursas tinka tiems, kurie nori „praktikuoti meno žinovų įgūdžius“ ar „rašyti blogus apie gilias transformuojančias patirtis“.
Gal tai vienas kurso atvirumo požymių, bet apie tą neigiamą atsiliepimą sužinojau skaitydama kurso dėstytojų blogą. Jie ne tik citavo tą atsiliepimą, bet ir atsakė į kritiką. Dėstytojui kurso palyginimas su „konservų dėžutė kaip meno kūriniu“ net savotiškai patiko – juk jų kursas ir buvo eksperimentinis, kitoks. Jie nenorėjo pateikti filmuotų paskaitų. Vienas tikslų – parodyti, kad MOOC gali būti ir kitokie, ne tik nekvestionuojamos paskaitos, šalia kurių dalyvių interpretacijos, kūrybingumas bei prieštaraujančios nuomonės yra tik antraeiliai dalykai.
Tą „kitoks“ dažnai skaičiau dalyvių atsiliepimuose (forumuose, Facebook grupėje, Twitter žinutėse , bloguose). Man, kaip ir daugeliui kitų, tai buvo pirmasis Coursera MOOC. Bet ne paskutinis. Įdomu, kaip po tokio netradicinio MOOC atrodys kiti kursai, kuriuose dažniausiai pateikiamos filmuotos paskaitos (pvz., skaidrės su balsu už kadro) su integruotais testukais (klausimai su pasirenkamaisiais atsakymais).
#edcmooc mirė, tegyvuoja #edcmooc?
Kursas baigėsi, bet bendravimas – ne (bent jau tiems, kurie to nori).
Oficialus kurso puslapis nėra uždarytas. Kiek suprantu, tokia Coursera tvarka – nors ir dalykas oficialiai baigėsi, kurso archyvas lieka pasiekiamas. Diskusijų forumuose vis dar pasitaiko žinučių, bet jos gan vienodos: klausinėjama apie sertifikatus, įvertinimus, išsakomi atsiliepimai apie kursą, kritikuojama, pateikiama rekomendacijų būsimiems kursams…
Kurso Facebook grupė gan gyvybinga, kasdien po keletą žinučių ar komentarų dar parašoma. Pastarąją savaitę daugumai buvo aktualu, kada gi gausime oficialius kurso baigimo pažymėjimus. Grupėje prisiregistravę 4 670 narių, kol kas niekas neskuba išsiregistruoti.
Kurso Twitter irgi vis dar aktyvus, kasdien po keletą žinučių su #edcmooc žyma. Be to, kursui oficialiai pasibaigus ir toliau entuziastai organizuoja Twitter Chat. Dalyvavau dviejuose: kovo 9d ir kovo 16d. Pirmasis buvo skirtas pasidalinti įspūdžiais apie kursą. Pokalbio pradžioje visi prisistato. Parašiau, kad sveikinuosi iš Lietuvos. Tai viena narė atsakė, kad jos seneliai kilę iš Lietuvos ir emigravę į JAV. Mažas pasaulis. Twitter Chat dalyvių geografija tokia plati, kad viena net parašė žinutę, kad tai „Like a United Nations gathering!” Vienas pokalbio klausimų prašė apibūdinti kursą trimis žodžiais. Parašiau: „Interesting, unexpected, rollercoaster“. Pokalbis vyko labai aktyviai, per valandą buvo parašyta virš 7000 žinučių – savaime suprantama, praktiškai neįmanoma visų jų perskaityti. Antrasis Twitter Chat buvo ramesnis, mažiau dalyvių, mažiau žinučių, bet užtat buvo galima ir padiskutuoti, kažkas panašaus į pokalbį vyko, o ne tik žinučių rašymas ir greitas kitų minčių skaitymas. Gal ir kurso pabaiga turėjo įtakos, o gal ir pokalbio tema – apie tai, kaip kurso patirtį ir išmoktus dalykus taikome savo tiesioginiame darbe.
Sukurta ir kurso grupė LinkedIn profesinių kontaktų tinkle. Prisijungiau, nors dar patys dalyviai nežino, ką su ta grupe daryti, kuo ji skirsis nuo bendravimo Facebook grupėje ar kitose platformose.
Prisijungiau prie naujos kurso dalyvių entuziastų iniciatyvos – „kursiokų“ skaitymo grupės goodreads svetainėje. Mintis: išsirenkame po knygą ar kitą skaitinį ir po mėnesio jį aptariame. Kol kas planuojama rinktis legaliai nemokamai prieinamus kūrinius. Pvz., pirmasis – William Morris „News from Nowhere“, parašytas 1890 metais. Jam jau negalioja autorių teisės, tai nemokamai parsisiunčiau iš Project Gutenberg ir įsikėliau į savo Kindle skaityklę. Knygą reikėtų perskaityti iki kovo pabaigos. Diskutuojama bus ne tik goodreads forume, bet ir Twitter Chat balandžio 6 dieną (naudojant tą pačią #edcmchat žymą).
Mano „mokymosi rezultatai“
Kai kurie dalyviai kurso pradžioje skundėsi, kad dėstytojai nepateikė dalyko „mokymosi rezultatų“ (learning outcomes). Maždaug: jei jų nežinome, tai kaip galime mokytis, kaip žinosime, kad išmokome to, ko ir turėjome. Man kažkaip labai jau formaliai toks nusiskundimas nuskambėjo. Nors gal ir natūralu – juk kursas skirtas žmonėms, susijusiems su mokymu ir švietimu (kurso apraše nurodyta tikslinė grupė: „teachers, learning technologists, and people with a general interest in education“). Gal kam nors, dirbančiam švietimo srityje, tiesiog nesuvokiama, kaip gali būti dėstomas kursas be formaliai nurodytų „mokymosi rezultatų“.
Na, o kokie gi mano „E-learning and Digital Cultures“ mokymosi rezultatai? Vadinamųjų „specialiųjų gebėjimų“ (tiesiogiai susijusių su kurso turiniu) ne tiek ir daug. Pagal žymiąją Bloom’s Taxonomy jie būtų žemiausiuose lygiuose: žinojimas ir (iš dalies) supratimas: apibrėžti transhumanizmą, atpažinti technologinį determinizmą, pateikti utopijos ar distopijos pavyzdžių ir t.t.
Visi pagrindiniai „mokymosi rezultatai“ iš kurso priklausytų „bendrųjų gebėjimų“ kategorijai: pradėjau rašyti šį blogą, sukūriau „skaitmeninį artefaktą“ pirmąkart naudodama Prezi, dalyvavau Twitter Chat (pokalbiuose Twitter žinutėmis)… Ir dar – šis kursas (tiksliau – jo dalyviai-entuziastai) skatina išbandyti įvairius naujus įrankius, aktyviai dalyvauti „skaitmeninėse kultūrose“. Tai turbūt vienas esminių „mokymosi rezultatų“. Ne toks, kokį formaliai būtų galima rasti dalyko apraše. Bet labai svarbus.
Ir pabaigai…
Mano „E-learning and Digital Cultures“ blogo wordle (esu anksčiau ne kartą jų mačiusi, bet nežinojau, nei kokiu įrankiu, nei kaip tai kuriama):
O čia – vakar (kovo 16d.) gautas kurso baigimo pažymėjimas:
