Skiepai nuo tymų
Pirmieji skiepai nuo tymų buvo sukurti 1963 metais. Mokslininkų grupė iš Bostono išskyrė tymų virusą iš berniuko kraujo. Vėliau kitas tyrėjas, Maurice Hilleman, dirbęs Merck Laboratories, perleido virusą 40 kartų per viščiuko embriono ląsteles ir taip sukūrė saugesnę ir geresnę vakciną. Šie skiepai naudojami ir šiandien, jie suteikia ilgalaikį imunitetą. Dėl to tymai buvo praktiškai eliminuoti iš JAV (iki pastarųjų metų).
Prieš atrandant skiepus nuo tymų, kasmet apie 3-4 milijonai žmonių, daugiausia vaikai, užsikrėsdavo tymais. Iš jų apie 100 000 patekdavo į ligoninę, ir kasmet apie 500-1000 mirdavo. 2011 metais JAV kilo didžiausia tymų epidemijos banga nuo 1966 metų. Tymais susirgo 222 žmonės. Mirtinų atvejų nebuvo. Tai žymiai geresnė situacija nei prieš vakcinos atsiradimą, bet tymai vėl grįžta, nes kai kurie žmonės nusprendžia neskiepyti nuo jų savo vaikų.
Skiepai nuo epideminio parotito (kiaulytės)
Skiepus nuo tymų 1967 metais atrado tas pats Maurice Hilleman. Istorija tokia. Jo dukrytė Jeryl Lynn susirgo kiaulyte. Naktį ji atėjo pas tėtį ir sako: man skauda kaklą. Tėtis apžiūrėjęs iškart suprato, kad dukrai kiaulytė. Kadangi Hilleman buvo tyrėjas, jis pasielgė ne taip, kaip būtų pasielgę dauguma tėčių. Jo žmona neseniai buvo mirusi, jų namus prižiūrėjo ūkvedė. Jai pasakęs, kad tuoj grįš, Hilleman nuėjo į savo laboratoriją ir paėmė sterilaus skysčio. Tada iš dukrytės gerklės paėmė mėginėlį – t.y. kiaulytės virusą.
Šį virusą Hilleman susilpnino naudodamas kiaušinius bei viščiukų embrionų ląsteles. Taigi augino virusą ne žmonių ląstelėse. Vakcinos rūšis buvo pavadinta Jeryl Lynn – tyrėjo dukros vardu.
Paul A. Offit video medžiagoje parodo nuotrauką, kurioje Maurice Hilleman su savo dukra Jeryl Lynn ir mažesne dukryte iš naujos santuokos Kirsten. Nutoraukoje Hilleman leidžia savo mažajai dukrelei eksperimentinę epideminio parotito vakciną. (Kirsten, kaip ir dauguma skiepijamų vaikų, nuotraukoje neatrodo labai patenkinta) Tai vėlgi parodo, kaip stipriai tyrėjai tikėjo savo kuriamomis vakcinomis – skiepijo jomis savo vaikus dar pradinėse vakcinų kūrimo stadijose.
Skiepai nuo raudonukės
Raudonukė nėra labai rimta vaikiška liga – ja vaikai perserga lengvai. Pagrindinė bėda – nėščiosios moterys. Jei jos užsikrečia raudonukės virusu pirmąjį nėštumo trimestrą, yra 85% tikimybė, kad kūdikis gims su rimtais defektais – mamos liga paveiks vaikučio ausis, akis ir širdį. Kasmet raudonukės virusas, kuriuo užsikrėsdavo nėščiosios, sukeldavo apie 5000 savaiminių persileidimų bei būdavo apie 20 000 gimimo defektų priežastis. Atrasti skiepai nuo raudonukės leidžia išvengti ne tik ligos, bet ir šių baisių šalutinių poveikių.
Žmogaus gemalo (embriono) ląstelių era
Vakcinos, kuriamos iš žmogaus gemalo ląstelių, vertinamos nevienareikšmiškai. Kaip jos atsirado? Kai Jonas Salk ir Albert Sabin kūrė poliomielito skiepus, jie naudojo beždžiones. Gyvūnai buvo importuojami iš Filipinų ar Singapūro ir paaukojami medicinos tikslais. Jų inkstai naudoti poliomielito virusui auginti.
Maurice Hilleman (vėl jis!) ir Bernice Eddy pastebėjo, kad šios ląstelių kultūros užkrėstos beždžionių virusu SV40. Taigi skiepijant tokia vakcina, vaikai gaudavo ne tik skiepus nuo poliomielito, bet ir SV40 virusą. Salk vakcinos atveju tai neturėjo reikšmės, nes jos gamyboje naudotas formaldehidas, kuris neutralizuodavo ne tik poliomielito virusą, bet ir SV40. Tačiau Sabin vakcina neturėjo tokio apsaugančio agento. Būtent Sabin sukurti skiepai tuo metu buvo naudojami Sovietų Sąjungoje (taigi gali būti, kad mes ar mūsų tėvai buvo paskiepyti tokia vakcina). Mokslininkai pastebėjo, kad SV40 virusas žiurkėnams sukelia auglius. Bijantis, kad ir žmonės gali gauti šį virusą naudojant poliomielito skipus (konkrečiai – Sabin variantą), tyrėjai pradėjo domėtis žmogaus gemalo ląstelėmis.
Žmogaus gemalo (embriono) ląstelės skiepų kūrimui patrauklios, nes yra sterilios ir, žinoma, jose lengva auginti žmones veikiančius virusus. Ir dabar žmogaus gemalo ląstelės naudojamos gaminti vieną iš pasiutligės skiepų, taip pat raudonukės vakciną, vėjauraupių bei hepatito A skiepus.
Kaip gauti žmogaus gemalo ląsteles? Čia ir kyla kontroversija. Dabar naudojami ląstelių tipai yra paimti iš dviejų abortų, atliktų 1960-aisiais. Vienas jų atliktas Švedijoje, kitas – Anglijoje.
Koks Katalikų Bažnyčios požiūris į tokias vakcinas, kurioms naudojamos ląstelės gautos iš abortų? Oficiali jos pozicija yra išsakyta, komisijos pirmininkas buvo Joseph Ratzinger, dabar jau atsistatydinęs popiežius Benediktas XVI. Sprendimas: be abejo, tokius skiepus galima naudoti. Jų kūrėjai neturėjo naudoti taip gautų žmogaus gemalo ląstelių, bet daktarai, slaugytojai ir kiti, skiepijantys tokia vakcina, nedaro nieko blogo – skiepai apsaugo vaikus, gelbsti gyvybes, todėl jie turi būti naudojami.
Ląstelės, gautos 1960-aisiais, yra naudojamos iki šiol. Vakcinų gamybai nereikėjo jokių naujų žmogaus gemalo ląstelių iš kitų abortų. Tos ląstelės naudojamos jau daugiau nei 50 metų.
Kraujo era
Kraujo era gaminant vakcinas buvo labai trumpa – 1980-aisiais gaminant hepatito B skiepus. Pirmuosius tokius skiepus sukūrė… vėlgi Maurice Hilleman. Hepatitas B veikia kepenis. Prieš atrandant vakciną, JAV kasmet nuo to mirdavo apie 5000 žmonių. Šis virusas dažnai sukelia ir kepenų vėžį. Hepatito B virusas yra labai paplitęs pasaulyje – kaip ir jo sukeliamas kepenų vėžys.
Hilleman ėmė kraujo plazmą iš žmonių, užsikrėtusių hepatito B virusu, ir naudojo tris chemines medžiagas: pepsiną (skrandžio sulčių fermentą), šlapalą (urėją, dar vadinamą ir karbamidu) bei formaldehidą. Tyrėjas darė prielaidą, kad šios trys cheminės medžiagos užmuš bet kokį žinomą žmonių virusą. Jis testavo įvairius virusus ir parodė, kad norint visiškai neutralizuoti virusą užtenka arba vienos iš šių medžiagų, arba visų trijų tai tikrai. Taip Hilleman sukūrė ir pirmąją hepatito B vakciną. Ji vadinosi „Plasma Dry“.
Hilleman šiuos skiepus kūrė 1970-ųjų pabaigoje. Jis naudojo kraują, paimtą iš homoseksualaus vyro Niujorke. Tačiau šie žmonės, užsikrėtę hepatitu B, tuo metu dažnai būdavo užsikrėtę ir ŽIV (virusu, sukeliančiu AIDS). Laimė, ŽIV neutralizuodavo bet kuri iš trijų Hilleman naudotų cheminių medžiagų. Žmonės, paskiepyti tokia hepatito B vakcina, nei užsikrėsdavo ŽIV, nei įgaudavo jo imunitetą, nes vakcinoje šio viruso tiesiog nebelikdavo.
Tačiau žmonėms toks vakcinos gamybos būdas iš esmės nepatiko. Imamas kraujas iš užsikrėtusių žmonių ir iš to kuriami skiepai. Buvo manoma, kad tai „nešvari“ vakcina – nors ji buvo stebėtinai gryna. Imuninis atsakas buvo puikus, vakcina gerai apsaugodavo nuo hepatito B. Paul A. Offit teigimu, tai turbūt saugiausia vakcina, pagaminta iš pavojingiausios medžiagos – žmogaus kraujo. Šie skiepai JAV buvo naudojami 1980-ųjų pradžioje. Tačiau žmonėms labai nepatiko, kad jie skiepijami vakcina, sukurta iš kito žmogaus kraujo. Hellman nesuprato problemos – juk cheminės medžiagos yra tiesiog cheminės medžiagos, kodėl dėl prietarų atmetama gryna, labai saugi ir efektyvi vakcina?
Maurice Hilleman, šiuolaikinių vakcinų „tėvas“
Šioje vakcinų istorijos dalyje labai dažnai buvo minima Maurice Hilleman pavardė. Šis tyrėjas dažnai vadinamas šiuolaikinių skiepų „tėvu“. Iš keliolikos dabar naudojamų skiepų, kuriais skiepijami kūdikiai ir maži vaikai, Hilleman yra sukūręs ar dalyvavo kuriant net 9 iš jų. Wikipedia cituoja straipsnius, kuriuose Hilleman vadinamas medicinos mokslininku, išgelbėjusiu daugiausiai gyvybių XX amžiuje. Jis sukūrė daugiau vakcinų nei bet kuris kitas mokslininkas.
