Paskaitos tema – dažniausiai užduodami klausimai apie skiepus. Anksčiau jau aptartos temos nebus nagrinėjamos (pvz., apie autizmą, aliuminį, skiepijimą „per daug ir per greitai“).
Kas yra skiepai?
Tai būdas suteikti apsauginį imunitetą nuo natūralios infekcijos išvengiant infekcijos pasekmių. Pvz., hepatito B virusas paveikia kepenis. Prieš atsirandant skiepams JAV kasmet tūkstančiai žmonių mirdavo užsikrėtę šiuo virusu, kuris sukeldavo cirozę ar net kepenų vėžį. Išgyvenę žmonės įgaudavo hepatito B imunitetą visam gyvenimui. Bet kaina, mokama už šį imunitetą, buvo labai didelė (dalis juk net mirdavo). Skiepai – būdas įgyti imunitetą išvengiant tokios „kainos“. Skiepijant nuo hepatito B žmogus gauna vieną viruso proteiną, kuris sukelia imuninę reakciją ir taip neutralizuoja virusą. Natūraliai persirgęs hepatitu B žmogus gauna imunitetą visam gyvenimui. Skiepijant prireikia trijų dozių – bet tai labai maža „kaina“ įgauti imunitetą potencialiai mirtinam virusui.
Taigi skiepai suteikia imunitetą nuo natūralios infekcijos be tos infekcijos sukeliamų ligų ir kitų komplikacijų „kainos“. Žodis „natūralus“ paprastai skamba teigiamai, bet terminai „natūralus virusas“ ar „natūrali bakterija“ nereiškia nieko gero.
Ar skiepai vis dar reikalingi?
Taip, nes kai kurie virusai ir bakterijos vis dar paplitę JAV ir visame pasaulyje. Pvz., JAV kasmet dešimtys tūkstančių žmonių suserga vėjaraupiais. Meningokoko bakterija, kuri gali sukelti sunkios formos meningitą arba kraujo infekcijas, taip pat JAV dažnai pasitaiko. Kaip ir pneumokoko bakterija ar kokliušas. Taigi pasirinkimas ne(si)skiepyti reiškia realią riziką užsikrėsti infekcija, kuri gali sukelti sunkią ligą, paguldyti į ligoninę, ar net baigtis mirtimi.
Yra ir tokių virusų bei bakterijų, kurie dabar jau gan reti, bet jų vis dar pasitaiko. Pvz., tymai. 2011 metais JAV kilo tymų epidemija, užsikrėtė 222 žmonės. Žinoma, lyginant su visu JAV gyventojų skaičiumi – 300 milijonų – 222 neatrodo daug. Mirtinų atvejų nebuvo. Taigi kas nors gali nuspręsti, kad ai, gal surizikuosiu, nesiskiepysiu nuo tymų. Tačiau prieš tymų vakcinos atsiradimą JAV kasmet susirgdavo apie 3-4 milijonai žmonių, iš jų apie 100 000 patekdavo į ligoninę, o 500-1000 net ir mirdavo. Taigi tymai – potencialiai mirtina liga. Taigi nors pati liga yra gan reta JAV, skiepai yra saugūs, jų teikiama nauda ženkliai viršija riziką. Analogija būtų rusiška ruletė, tik šiuo atveju turime ne šešiavietį cilindrą su viena kulka, bet 100 000 tuščių vietų. Bet kam taip „žaisti“ ir rizikuoti? Skiepų privalumai yra kur kas didesni už jų trūkumus.
O kaip su poliomielitu? JAV ši liga paskutinį kartą užfiksuota 1979 metais. Tai kam skiepytis? Dėl to, kad pasaulyje vis dar pasitaiko poliomielito atvejų. Pvz., Afganistane, Nigerijoje, Pakistane – yra apie 20 šalių, kuriose poliomielitas vis dar fiksuojamas. Indija tik neseniai buvo paskelbta išnaikinusi poliomielito virusą. Šiais laikais žmonės daug keliauja. Taigi yra galimybė, kad poliomielitu užsikrėtęs žmogus sės į lėktuvą ir atskris į JAV (ar kokią kitą šalį) – tik maždaug 1 iš 200 poliomielitu užsikrėtusių žmonių yra paralyžiuojamas. Taigi dauguma žmonių, turinčių šį virusą, gali neturėti jokių aiškių simptomų, bet jie gali užkrėsti kitus – net ir patys to nežinodami.
Įterpsiu „šviežių“ naujienų. Spalio 29d. Pasaulio sveikatos organizacija (WHO) patvirtino, kad Sirijoje, kurioje vyksta pilietinis karas, užfiksuota 10 poliomielito atvejų – daugiausia tai kūdikiai ir maži vaikai. Prieš Sirijos civilinį karą (kuris prasidėjo 2011), 95% vaikų buvo paskiepyti nuo poliomielito. Jungtinių Tautų skaičiavimais, dabar šalyje yra apie 0,5 milijono neskiepytų vaikų – būtent dėl karo. Didelė tikimybė, kad virusas atkeliavo iš vienos šalių, kuriose poliomielitas vis dar būdinga liga – tos pačios Paul Offit minėtos Nigerija, Pakistanas ir Afganistanas.
Iki dabar Sirijoje poliomielito atvejų nebuvo jau visus 14 metų – taigi šis virusas iš šalies buvo išnaikintas.
Tai tik parodo skiepų reikalingumą – jei šalyje to viruso jau seniai nėra, dar nereiškia, kad galima nesiskiepyti – pakanka, kad kurioje nors pasaulio šalyje ar regione šis virusas dar gyvuotų.
Vienintelė vakcina, kurios jau nebereikia, yra skiepai nuo raupų – nes ši liga išnaikinta, paskutinį kartą užfiksuota Afrikoje 1970-ųjų pabaigoje. Gali būti, kad ateityje taip bus išnaikintas ir poliomielitas, ir tymai. Bet kol taip atsitiks, skiepai yra naudingi.
Kas rekomenduoja vakcinas?
Ne JAV gyventojams pateikiama informacija nėra labai aktuali, nes aiškinama būtent JAV situacija. Pirmiausia farmacijos bendrovės pagamina vakcinas, tada jas testuoja, galutinis „trečiosios fazės“ testavimas – tyrimas, apimantis dešimtis tūkstančių vaikų (dalis jų skiepijami, dalis – ne, t.y. „kontrolinė grupė“), tiriamas vakcinos saugumas, o lyginant paskiepytuosius su negavusiais vakcinos – skiepų efektyvumas. Tada vakcina pateikima JAV „Food and Drug Administration“, kuri patikrina vakcinos saugumą bei efektyvumą, ir tik tada skiepams suteikiama licencija – t.y., leidžiama juos pardavinėti. Kiti du rekomendavimo žingsniai labai specifiniai JAV – kokios organizacijos rekomenduoja, kas suteikia skiepams „mandatą“ ir pan.
O gal geriau natūraliai užsikrėsti infekcija?
Ne, tikrai ne. „Natūrali infekcija“ gal ir skamba neblogai – juk žodis „natūralus“ atrodo toks teigiamas. Bet nuo tos natūralios infekcijos žmogus gali patekti į ligoninę ir numirti. Neverta rizikuoti. Paul Offit kritikuoja JAV pasitaikančius „vėjaraupių vakarėlius“ – kai vaikas specialiai atvedamas pas užsikrėtusįjį, kad ir pats užsikrėstų bei persirgtų šia liga. JAV kasmet dėl vėjaraupių apie 10 000 žmonių patenka į ligonines, šis virusas gali užkrėsti plaučius ar net smegenis. Kasmet 70-100 žmonių miršta nuo vėjaraupių – ne tik suaugę, bet ir vaikai.
Paul Offit manymu, prieš atsirandant vėjaraupių vakcinai tie „vėjaraupių vakarėliai“ gal ir turėjo prasmę – nes šia liga geriau persirgti vaikystėje. Suaugę, susirgę vėjaraupiais, turi 10 kartų didesnę riziką, kad virusas paveiks plaučius ar smegenis.
Na, aš asmeniškai dėl vėjaraupių esu tokios „pusiau senamadiškos“ nuomonės. Mažo vaiko neskiepyčiau. Bet jei nesusirgo iki kokių 10-12 metų, tai turbūt skiepyčiau. Aišku, Lietuvoje tėvų pasirinkimą lemia ir kaina – vėjaraupių vakcina nėra kompensuojama valstybės, ji kainuoja apie 160-180 Lt (peržiūrėjau kelių šeimos klinikų internete skelbiamus kainininkus). Mano vaikas vėjaraupiais persirgo būdamas 1,5 metukų – labai lengvai, net ir temperatūra nebuvo smarkiai užkilusi, lovytėje negulėjo, smagiai sau žaidė, gerai valgė. Vienintelis nepatogumas – kad visą ligos laiką turėjome būti namie, vengti kontakto su žmonėmis, į lauką beveik neišeidavome (o buvo birželio pradžia). Ir, žinoma, spuogelius tepti reikėjo – bet čia beveik smagus žaidimas gavosi, nei kažkas nemalonaus. O aš pati vėjaraupiais vaikystėje nepersirgau – užsikrėčiau, kai man buvo 18 metų, artėjo abitūros egzaminai. Gerą savaitę gulėjau lovoje, aukšta temperatūra – gan sunki liga buvo. Jei skiepai būtų padėję to išvengti, ar bent gerokai palengvinti simptomus, būčiau norėjusi būti paskiepyta. Tik tuo metu, kai aš augau, skiepų nuo vėjaraupių dar nebuvo.
Ar skiepai saugūs?
Ką reiškia terminas „saugus“ medicinoje? Teisiškai „saugus“ reikštų tai, kad nėra visiškai jokios žalos. Toks apibrėžimas netinka ne tik skiepams, bet ir apskritai bet kokiems vaistams. Tai žino kiekvienas, bent kartą skaitinėjęs vaistų aprašą – praktiškai nėra vaistų, kurie neturėtų šalutinio efekto (kad ir pasitaikančio itin retai (pvz., 1 iš 10 000 atvejų). Medicinoje „saugus“ reiškia tai, kad medikamento teikiama nauda ženkliai viršija riziką. Šis apibrėžimas tinka ir skiepams. Tai nereiškia, kad nėra jokios rizikos. Bet pasirinkimas neskiepyti taip pat yra rizikingas – ir ta rizika kur kas didesnė ir rimtesnė.
Kaip žinoti, kad parduodami ir naudojami skiepai yra saugūs?
Kaip ir bet kuris vaistas, prieš jam suteikiant licenciją ir pradedant pardavinėti, skiepai yra išsamiai testuojami. Tyrimuose dalyvauja tūkstančiai vaikų. Pvz., pneumokoko vakcinai licencija buvo suteikta 2000-aisiais. Prieš tai ji buvo testuota su 40 000 vaikų. Žmogaus papilomos viruso vakcina, gavusi licenciją 2006, prieš tai buvo testuota su 30 000 moterų septynerius metus. Rotaviruso vakcina JAV buvo testuota su 130 000 vaikų. Žinoma, jei koks šalutinis efektas pasitaiko tik 1 žmogui iš milijono, tokiais tyrimais jis gali ir nebūti aptiktas. Ankstesnė rotaviruso vakcina (kuri buvo naudota tik JAV 1998-1999 metais) buvo testuota su 10 000 vaikų. Po licencijos ja buvo paskiepyta milijonas vaikų ir tada buvo pastebėta, kad 1 iš 10 000 vaikų atsiranda žarnyno nepraeinamumas. Ta vakcina, nors jau buvo gavusi licenciją, buvo išimta iš rinkos. Taigi ir po licencijavimo vakcinos kontrolės sistema veikia.
Iš kur galime žinoti, kad vienu metu galima skiepyti
keliomis vakcinomis?
Jei farmacijos bendrovė sukuria naują vakciną ir nori ją įterpti į esamą skiepų kalendorių, ji turi įrodyti, kad siūloma vakcina nepakenkia imuninės sistemos atsakui į esamas vakcinas, nepakenkia jų saugumui, ir atvirkščiai. Tai yra privaloma skiepų testavimo dalis, kitaip licencija paprasčiausiai nebus suteikiama.
Ar galima skiepyti sergantį vaiką?
Paul Offit teigia, kad taip – jei liga nesunki. Pvz., sloga, kosulys, lengvas peršalimas. Tėvai klausia: jei paskiepijamas sergantis vaikas, ar nuo skiepas tampa mažiau saugus ar ne toks efektyvus? Logiški klausimai. Atlikta daugybė mokslinių tyrimų, kurie parodė, jog nesunkiai sergantys vaikai, gavę skiepą, įgauna tinkamą imunitetą. Jei vaikas sunkiai serga (pvz., plaučių uždegimas) jo negalima skiepyti. Ne dėl to, kad vakcina būtų neveiksminga, bet dėl to, kad būtų sunku atskirti, ar skiepai darė įtaką vaiko ligos eigai, ar ne.
Mano pediatrė kitos nuomonės. Jei kūdikėlis sloguodavo, paprasčiausiai skiepą atidėdavome kitam apsilankymui. O 18 mėnesių skiepas nusikėlė net keliems mėnesiams – iš pradžių dėl vėjaraupių, po to tiesiog dėl to, kad pas gydytoją buvo didelės eilės (vasara, ji pati atostogavo, tada visi masiškai ėjo pažymų darželiams ar mokykloms). Bet nei aš, nei pediatrė nematėme čia didelės problemos – juk tai tiesiog revakcinacija, ketvirtoji penkiavalentės vakcinos dozė. Nemanau, kad pora mėnesių nukeltas skiepas smarkiai padidino riziką.
Ar skiepai sukelia chroniškas ligas?
Logiškas klausimas. Žmonės dabar gyvena ilgiau – pvz., lyginant 1900 su 2000, žmogaus gyvenimo trukmė pailgėjo apie 30 metų. Tai vien dėl to chroniškų ligų dabar yra daugiau nei anksčiau – žmonės tiesiog gyvena pakankamai ilgai, kad susirgtų chroniškomis ligomis. Ar skiepai su tuo susiję? Ar jie susiję su autizmu, alergijomis, išsėtine skleroze ar diabetu? O gal su hiperaktyvumu ar kitais dėmesio sutrikimo sindromais? Visus šiuos klausimus nagrinėja akademikai moksliniuose tyrimuose. Rezultatas – vakcinos nesukelia šių ligų. Tiesą sakant, biologiškai būtų sunku pagrįsti, jei taip būtų.
Vakcinų sudėtinės dalys
„Antiskiepininkai“ kritikuoja skiepus, sakydami, kad jie yra nenatūralūs. Paul Offit sako, kad neaišku, ką jie turi omenyje, nes skiepai YRA natūralūs. Jų sudėtinės dalys yra randamos gamtoje – taigi natūralios. Kad ir tas pats gyvsidabris – jis randamas Žemės plutoje.
JAV 1990-ųjų pabaigoje atsirado kritikuojančiųjų Thimerosal – tai etilo gyvsidabris, naudotas skiepuose kaip konservantas nuo 1930-ųjų iki 1990-ųjų pabaigoje. Kam jo reikėjo? Šio konservanto prireikia, jei naudojami buteliukai su keliomis dozėmis. Pvz., 10 skiepų dozių. Tokios vakcinos yra pigesnės, nes apie 50-60% kainos sudaro įpakavimas. Todėl žymiai pigiau pirkti buteliuką, kuriame yra 10 dozių, nei 10 buteliukų po vieną dozę. Tačiau atidarius buteliuką su 10 dozių, net ir laikant jį šaldytuve, kyla rizika, kad skystyje pradės augti bakterija. Kaip to išvengti? Tam ir reikalingas konservantas. Kol jo nebuvo dedama, vaikai, gavę 8, 9 ar 10 dozę iš buteliuko kartais užsikrėsdavo bakterine infekcija – stafilokoku ar streptokoku. Žodžiu, jei naudojamas buteliukas su daugiau nei viena vakcinos doze, būtina naudoti konservantą. Paul Offit teigia, kad etilo gyvsidabris yra vienas saugiausių ir labiausiai patikrintų konservantų.
Aišku, žmonėms gyvsidabris nesukelia asociacijų su saugumu. Tačiau pavojingasis gyvsidabris yra ne etilo gyvsidabris, bet metilo gyvsidabris – pastarasis gali būti nuodingas, pakenkti nervų sistemai, smegenims. Metilo gyvsidabris yra kenksmingas. Neorganinis gyvsidabris yra Žemės plutoje. Jį į paviršių iškelia erozija bei ugnikalniai. Patekusį į jūros paviršių neorganinį gyvsidabrį apninka bakterijos, jis pavirsta į organinį. Tas organinis gyvsidabaris ir yra metilo gyvsidabris – kenksminga gyvsidabrio forma, kuri kaupiasi organizme. Etilo gyvsidabrio molekulė yra žymiai didesnė, iš organizmo pašalinama 10 kartų greičiau nei metilo gyvsidabris.
Gerai, bet iš kur žinoti, kad etilo gyvsidabris nėra kenksmingas? Atlikta daugybė mokslinių tyrimų su daugybe žmonių. Pvz., JAV Thimerosal skiepuose buvo naudojamas iki 1999-ųjų, Vakarų Europoje – iki 1991-ųjų. Tai galima tiesiog palyginti, ar JAV vaikai turėjo didesnę riziką neurologinėms ligoms, pvz., autizmui, nei Vakarų Europos vaikai. Buvo atlikti bent 7 dideli moksliniai tyrimai. Visų jų rezultatai parodė, kad Thimerosal ne tik nesukėlė autizmo ar kitų neurologinių vystymosi sutrikimų, bet nebuvo nė mažiausių apsinuodijimo gyvsidabriu požymių.
Jei gyvenate Žemės planetoje, gyvsidabrio neišvengsite. Jei geriate vandenį ar bet kokį kitą skystį, kuriame yra vandens, jame bus ir metilo gyvsidabrio – žinoma, labai mažai, nekenksmingi kiekiai. Bet jo yra ir motinos piene, ir mišinėliuose, ir Coca Coloje. Į mūsų visų organizmus patenka gyvsidabris, kaip ir kiti sunkieji metalai – kadmis, arsenas, talis, berilis… Svarbu ne tai, kad jų yra, bet kiek jų yra. Maži kiekiai nėra kenksmingi. Kaip yra pasakęs Paracelsas: „Viskas yra vaistai ir viskas yra nuodai, svarbu tik matas“ (smagu buvo išgirsti šią citatą – ją iš vidurinės mokyklos puikiai atsimenu, nes fizikos kabinete virš lentos būtent ji ir kabėjo). Pvz., jei gersite daug daug litrų vandens, gali prasidėti traukuliai. Bet tai nereiškia, kad vanduo sukelia traukulius.
Suprantama, kad nors ir nedideli kiekiai nėra kenksmingi, gyvsidabris niekada žmonėms neatrodys kaip geras ingredientas. Paul Offit juokauja, kad mažai tikėtina, jog įsikurs „Gamtos centras, ginantis sunkiuosius metalus“ ir gins gyvsidabrį. Tačiau metilo gyvsidabrio skiepuose yra žymiai mažiau nei motinos piene ar mišinėliuose. Thimerosal dabar naudojamas tik kai kuriose vakcinose, pvz., gripo. Juo neskiepijami kūdikiai iki 6 mėnesių. Taigi iki to laiko jie nebus gavę Thimerosal. Tačiau jų organizme jau bus kažkiek gyvsidabrio, kurį gaus iš motinos pieno ar mišinėlių.
Kita vakcinų sudėtinė dalis, kelianti žmonėms nerimą, yra formaldehidas. Jis naudojamas difterijos, stabligės, poliomielito vakcinose – šie virusai deaktyvuojami naudojant formaldehidą. Žmonės žino, kad formaldehidas naudojamas ir mirusiems kūnams konservuoti – taigi skamba siaubingai, kad ši medžiaga naudojama ir gaminant skiepus. Tačiau visi mes susiduriame su formaldehidu, nes mūsų pačių organizmai jį gamina – kai gaminamos DNR, amino rūgščių sudėtinės dalys. Mūsų organizme esančio formaldehido kiekis dešimt kartų viršija tai, ką galime gauti iš skiepų.
„Antiskiepininkai“ yra sakę, kad skiepuose yra eterio ir antifrizo. Paul Offit tai glumina, nes tai nėra vakcinų sudedamosios dalys. Eteris – konkrečiai dietilo eteris – yra anestetikas, kuris JAV jau seniai nebenaudojamas. Antifrize yra metanolio ir dietileno glikolio, bet šių ingredientų skiepuose nėra. Paul Offit galvoja, kad gal „antiskiepininkai“ tai maišo su propileno glikoliu. Žodžiu, tai tiesiog mitas, kuris yra klaidingas, bet vis dar gyvuoja.
Kodėl turėtume pasitikėti produktu, kuris farmacijos bendrovėms neša pelną?
Paul Offit teigia, kad klausimas ne toks – nereikia pasitikėti farmacijos bendrovėmis. Jei vakcinų (kaip ir vaistų ar kitų produktų) reguliavimas veikia gerai, tai nepatikimi medikamentai, įskaitant ir skiepus, tiesiog negaus licencijų, jei vakcinų saugumas ir efektyvumas nebus įrodytas moksliniais tyrimais, įtraukiančiais dešimtis tūkstančių žmonių.
Žodžiu, jei kontrolės sistema veikia tinkamai, niekas nereikalauja „pasitikėti“ farmacijos bendrovėmis. Paul Offit pats buvo vienos patariamosios imunizacijos praktikos grupės narys. Jų pagrindinis principas, nusprendžiant, ar rekomenduoti vakcinas, buvo toks: ar mes jomis skiepytume savo vaikus?
Farmacijos bendrovėse ar vyriausybėje dirbantys žmonės taip pat yra tėvai, turintys vaikų. Klaidinga naudoti tokia dichotomiją „mes prieš juos“, remtis konspiracijos teorijomis.
Jei „antiskiepininkai“ kelia tokį klausimą ir jiems jis yra labai svarbus, man iškart kyla kitas klausimas – o jie išvis vartoja kokius nors vaistus, maisto papildus, vitaminus? Nes juk ir visi šie medikamentai parduodami taip, kad farmacijos bendrovės uždirbtų pelną. Tą patį galima pasakyti ir apie homeopatinių preparatų gamintojus. Tokiu atveju galima įsisukti į konspiracijos teorijas ir nepasitikėti niekuo, ne tik vaistais, bet ir maisto produktais, gėrimais ir t.t.
Kaip internete atskirti gerą informaciją nuo blogos?
Visi žinome, kad internete yra daugybė šiukšlių. Svetaines sukurti ir skelbti informaciją gali bet kas. Kritikuojantys paprastai skelbiasi žymiai daugiau, nei pritariantys ar besilaikantys neutraliai – tai galioja ne tik požiūriui į skiepus.
Paul Offit pateikia keletą patikimos informacijos apie skiepus (pagrįstus moksliniais tyrimais) pavyzdžių:
• „Centers for Disease Control and Prevention“ http://www.cdc.gov/
• “American Academy of Pediatrics” http://www.aap.org/
• Filadelfijos Vaikų ligoninės “Vaccine Education Center” http://www.chop.edu/service/vaccine-education-center/
• “Every Child by Two” http://www.ecbt.org/
• Tėvai, kurių vaikai serga infekcinėmis ligomis http://www.pkids.org/
• Immunization Action Coalition http://www.immunize.org/
