Rugsėjo 29 dieną „Coursera“ MOOC platformoje prasidėjo University of London organizuojamas „What future for education?“ („Kokia švietimo ateitis?“). Tai šešių savaičių kursas apie švietimą, mokymą ir mokymąsi.
Pirmosios savaitės tema: „How do we learn?“ (lietuviškai galima versti ir „Kaip mes mokomės?“, ir „Kaip mes išmokstame?“). Skatinama pradėti nuo refleksijos: prisiminti vieną ypatingai sėkmingą ir vieną nesėkmingą mokymosi patirtį. Kokios aplinkybės lėmė sėkmę ar nesėkmę? Ką tai pasako apie jūsų mėgiamus mokymosi metodus?
Interviu su edukologe Dr Fiona Rodger
Įprastinių „Courseroje“ video paskaitų šiame kurse beveik nėra. Pirmąją savaitę pateikiamas trumpas kelių dalių interviu su edukologijos dėstytoja. Daugiausia kalbama bendromis frazėmis: kad visi mes esame skirtingi, todėl ir mūsų mokymosi stiliai skiriasi. Vieniems patinka klausyti, kitiems – stebėti. Vieni mėgsta mokytis grupėse, diskutuoti, kalbėti, kiti – individualiai. Mokymasis vyksta ir formaliai, ir neformaliai. Daug žmonių mokosi iš patirties. Patiko mintis, kad mokymasis neturėtų būti kaip „faktų krovimas į banką“ (išmokstame faktus, bet nebūtinai suprantame jų priežastis). Pabrėžiama supratimo (understanding) svarba mokantis.
Truputį nustebino, kad interviu gan paviršutiniškas. Kažkas rimtesnio pateikta tik paskutinėje jo dalyje: klausiama, ar įmanoma išmokti mokytis? Tai metamokymasis, galvojimas, kaip išmokau, analizuojami skirtingi mokymosi būdai. Mokymasis refleksijos būdu – ką šis kursas ir skatina: apmąstyti pateiktą klausimą, diskutuoti apie tai forumuose, rašyti „refleksijos žurnalą“. Siūloma išbandyti įvairius mokymosi metodus ir atrasti, kuris labiausiai tinka. Ir… tiesiog mėgautis mokymusi.
Cituojamas garsus psichologas Carl Rogers , teigęs, kad mokymasis nėra tiesiog faktų rinkimas, nes mokymasis keičia tai, kaip mes mąstome. Tai gali būti ir nepatogu, nes taip „supurtomas“ mūsų susikurtas saugus ir įprastas pasaulis. Susiradau citatą, kurią turbūt turėjo omenyje edukologė: „The only person who is educated is the one who has learned how to learn and change“. Taigi mokytis – tai rasti naujus matymo būdus, suprasti dalykus kitaip ir labai svarbu, kas atsitinka toliau. Kokių veiksmų imamės dėl to, kad kažką naujo išmokome?
Edukologė teigia, kad mokymasis yra holistinis, jis padeda vystyti mūsų asmeninį ir profesinį gyvenimą. Tai nesusiję su noru būti geresniu už kitus. Esmė – jūs pats, ką jūs norite išmokti ir ką norite daryti su tuo, ką išmoksite. Siūloma taip imtis ir šio kurso – atrasti tai, kas tinka kiekvienam individualiai, išbandant įvairius pateiktus būdus: refleksiją (tiek mintyse, tiek rašant), video paskaitas, skaitinius, diskusijas forumuose ar „gyvai“ per Google Hangouts.
Smith apie mokymosi teoriją: modeliai, produktas, procesas
Vienas iš dviejų šios savaitės skaitinių yra Smith straipsnis apie mokymosi teoriją, pateikiamas infed.org svetainėje. Straipsnis pradedamas jau minėto JAV psichologo Carl Rogers citata apie mokymąsi. Ji ilgoka, bet verta dėmesio. Pateikiu ją čia originalo kalba:
I want to talk about learning. But not the lifeless, sterile, futile, quickly forgotten stuff that is crammed in to the mind of the poor helpless individual tied into his seat by ironclad bonds of conformity! I am talking about LEARNING – the insatiable curiosity that drives the adolescent boy to absorb everything he can see or hear or read about gasoline engines in order to improve the efficiency and speed of his ‘cruiser’. I am talking about the student who says, “I am discovering, drawing in from the outside, and making that which is drawn in a real part of me.” I am talking about any learning in which the experience of the learner progresses along this line: “No, no, that’s not what I want”; “Wait! This is closer to what I am interested in, what I need”; “Ah, here it is! Now I’m grasping and comprehending what I need and what I want to know!” Carl Rogers 1983: 18-19
Smith pradeda savo straipsnį provokuojančiu pastebėjimu: nors edukologai bei švietimo praktikai ar politikai daug kalba apie mokymąsi, stebėtinai mažai dėmesio skiriama pačiai sąvokai – o kas gi yra mokymasis (learning)? Psichologijos vadovėliuose mokymasis dažnai apibrėžiamas kaip elgsenos pokytis. Taigi mokymasis orientuotas į rezultatą (išmokimą). Bet elgesys gali pasikeisti ne tik dėl to, kad kažko išmokome. Pokytis gali būti dar neįvykęs, o tiesiog potencialus.
Cituojamas Saljo, kuris apklausė savo studentus, kaip jie supranta mokymąsi ir jų atsakymus suskirstė į penkias kategorijas:
1. Mokymasis kaip kiekybinis žinių padidėjimas: informacijos kaupimas, „daug žinoti“.
2. Mokymasis kaip įsiminimas. Saugoti informaciją atmintyje ir prireikus „ištraukti“ („vaikščiojančios enciklopedijos“).
3. Mokymasis kaupiant faktus, įgūdžius ir metodus, kuriuos prireikus galima panaudoti.
4. Mokymasis kaip supratimas (making sense) ar abstrakčios reikšmės. Susiejant dalyko dalis tarpusavyje bei su realiu pasauliu.
5. Mokymasis kaip kitoks realybės interpretavimas ir supratimas. Pasaulio supratimas reinterpretuojant žinias.
1-3 kategorijoje mokymasis yra išorinis besimokančiojo atžvilgiu. Tai lyg ėjimas apsipirkti – išeiname ir nusiperkame žinias, jos tampa mūsų. 4-5 kategorijos akcentuoja vidinį, asmeninį mokymosi aspektą. Mokomės tam, kad suprastume mus supantį pasaulį. Pirmosios dvi kategorijos daugiau orientuotos į „žinoti, kad“ (knowing that). Pradedant nuo trečiosios atsiranda ir „žinoti, kaip“ (knowing how).
Ar žmonės suvokia, kad jie mokosi? O gal tai vadinamasis neformalusis mokymasis? Ir ar tas suvokimas yra svarbu? Smith pristato Alan Rogers skirstymą: suvokiantis užduotį (task-conscious) arba įgijimo mokymasis bei suvokiantis mokymąsi arba formalusis mokymasis. Pirmasis (įgijimo mokymasis) vyksta nuolat, mokomasi nesąmoningai. Antruoju (formalusis mokymasis) atveju pats mokymasis yra užduotis. Tai nėra diskrečios kategorijos. Įmanomi įvairūs jų deriniai. Pvz., šeimose vyrauja įgijimo mokymasis, švietimo institucijose – formalusis.
Aprašydamas mokymąsi kaip procesą, Smith išskiria keturias mokymosi teorijas:
• Biheivioristinę (elgsenos). Mokymosi procesas kaip elgsenos pokytis. Stimulai iš išorinės aplinkos. Švietimo tikslas – pakeisti elgesį norima linkme. Mokytojai sukuria aplinką, tinkamą norimam rezultatui gauti. Suaugusiųjų mokymosi pavyzdžiai: kompetencijų ugdymas, įgūdžių vystymas ir mokymas.
• Kognityvinę. Vidinis minčių procesas (įžvalgos, informacijos apdorojimas, atmintis, suvokimas). Švietimo tikslas – vystyti sugebėjimus ir įgūdžius mokytis geriau. Mokytojas pateikia mokymosi turinį. Suaugusiųjų mokyme: mokymasis mokytis; intelektas, mokymasis ir atmintis priklausomai nuo amžiaus.
• Humanistinę (atstovai Maslow, Rogers). Mokymosi procesas kaip asmeninis veiksmas savo potencialui įgyvendinti. Švietimo tikslas – tapti autonomišku, aktualizuoti save. Mokytojas padeda vystytis asmenybei. Suaugusiųjų mokyme: andragogika, savarankiškas mokymasis.
• Socialinę/situacinę. Bendravimas ir stebėjimas socialiniuose kontekstuose. Mokymasis kaip santykis tarp žmonių ir aplinkos. Švietimo tikslas – pilnas dalyvavimas bendruomenės praktikose ir resursų naudojimas. Mokytojas kuria praktikų bendruomenes, kuriose galimas dialogas ir dalyvavimas. Suaugusiųjų mokyme: socializacija, pokalbiai.
Taigi priklausomai nuo teorijos skiriasi mokymosi ir mokymo tikslas bei procesas, taip pat ir mokytojo vaidmuo.
Kita pirmosios savaitės medžiaga
Antrasis pateiktas skaitinys – Atherton svetainė apie mokymąsi ir mokymą. Joje informacijos taip gausu, kad net tiršta. Tam net atskirą blogo įrašų seriją būtų galima sukurti. Kol kas tik viršutiniąją „medžio šaką“ peržvelgiau. Gal kada nors kitą kartą…
Įdomi užduotis (ir pačiam galvoti, ir kitų pasižiūrėti) – įkelti „tipinę mokymosi konteksto iliustraciją“ į Padlet Wall, va čia. Studentai sukėlė daug nuotraukų, iliustracijų bei citatų. Yra ir garsi Alberto Einšteino citata apie vertinimą: „Visi yra genijai. Bet jei vertinsite žuvį pagal jos gebėjimą įlipti į medį, ji nugyvens visą gyvenimą galvodama, kad yra kvaila“. Man labiausiai patiko ši citata, ja ir pabaigsiu:
