Šis kursas turi dvi pagrindines temas: pirmosios dvi savaitės skirtos „Utopias and Dystopias“, antrosios dvi – „Being human“. Pirmosios savaitės potemė – „Looking to the past“, t.y. skirta apžvelgti pagrindinėms idėjoms, kurios darė didžiausią įtaką e-mokymui. Iš mokymo medžiagoje užduodamų klausimų atrodo, jog jie skirti edukologams ar bent jau neblogai susipažinusiems su šia sritimi. Pvz., „What echoes or suggestions of current educational debates can you see and hear in these resources? What has changed?“ Na, nežinau tų dabartinių edukologinių diskusijų, niekad tuo specialiai nesidomėjau.
Dar dėl edukologų. Šį kursą organizuoja Edinburgo universiteto School of Education (Edukologijos katedros) dėstytojai: keturi mokslų daktarai ir vienas doktorantūros studentas. Universitete galima studijuoti MSc in Digital Education (ankstesnis pavadinimas – MSc in E-learning). Coursera kursas remiasi to paties pavadinimo kursu (E-learning and Digital Cultures) iš magistrantūros programos. Tai nenuostabu, kad dauguma skaitinių bei diskusinių klausimų yra būtent tokie, kokie yra. Edukologijos studentai ar specialistai turbūt įpratę išsamiai atsakinėti į panašius klausimus. Pvz., pateikiamas vienas skaitinys ir video su prierašu, kad tai yra „very well-known pieces of work“, o prie video tai išvis – „you will likely have seen this video many times“ (eee, ne, nemačiau ir negirdėjau tokio). Vienas klausimų diskusijai: „What kind of determinist position do they take?“ Žinoma, reikia pridurti, kad vienas pagrindinių temos skaitinių buvo apie technologinį determinizmą, tai ir pirmąkart išgirdę tokį terminą gali susigaudyti, ko maždaug čia klausiama.
Pasidarė įdomu, kas yra tie 40 000 studentų, užsiregistravusių į šį MOOC kursą. Tai domina ir Edinburgo universitetą, nes buvome paprašyti užpildyti trumpą klausimyną. Smalsu būtų sužinoti apibendrintus rezultatus. Neseku visų socialinių tinklų, skirtų šiam kursui – tam reikėtų daugybės valandų, o ir tikslo nėra. FB grupėje yra užsiregistravę 4 676 nariai. Reguliariai pasižiūriu, bet informacijos kiekis didžiulis. Tas pats ir Twitteryje bei kurso diskusijų forume. Dauguma žinučių yra nuorodos į blogus, rekomenduojamus skaitinius, video (kai kurie sukurti pačių studentų). Neabejoju, kad bent dalis informacijos yra įdomi ir naudinga. Bet… Taip galima pasiklysti. Juolab tų studentų nepažįstu, nežinau, ar rekomenduoja edukologas, ar dėstytojas/mokytojas, ar muziejaus darbuotojas (yra ir tokių, net atskirą grupę diskusijų forume turi), ar šiaip smalsus žmogus, turintis daug laisvo laiko ir nutaręs jį skirti šiam kursui.
Tarkim, tai būtų ne MOOC, o tradiciškai dėstomas dalykas, kuriame būtų koks 100 studentų, nė vieno nepažinočiau. Jei pertraukų tarp paskaitų metu visi studentai pradėtų siūlyti pasiskaityti jų blogus, rekomenduoti straipsnius, YouTube filmukus ir pan., ką daryčiau? Na, tikrai nepulčiau visko ieškoti ir skaityti/žiūrėti. Nebent labai labai sudomintų. Pirmiausia susipažinčiau su dėstytojo pateikta medžiaga, o tik po to, jei liktų laiko ir būtų smalsu, pasidomėčiau kažkuo, ką rekomenduoja kiti studentai.
Taip ir pradėjau. Per savaitę ištaikiau laiko peržiūrėti keturis trumpametražius filmus utopijos/distopijos tema, perskaičiau straipsnį apie technologinį determinizmą, du straipsnius apie technologijų vaidmenį aukštajame moksle, vieną straipsnį apie „Digital Natives, Digital Immigrants“ ir peržiūrėjau vieną trumpą YouTube video. Bet pritrūko laiko apmąstyti šią medžiagą tiek, kad galėčiau parašyti kokį nors protingą komentarą diskusijų forume ar atsakyti į pateiktus klausimus.
Iš keturių filmukų labiausiai su utopijos/distopijos tema susijęs „Bendito Machine III“
Interpretuoti galima daug ir labai įvairiai. Ir tiesiogiai – apie „maldą TV ekranui“, ir plačiau – apie tai, kaip vienos technologijos pakeičia kitas, senosios išmetamos, naujosios garbinamos kol… nepasirodo nauja technologija (diskusijų forume neišvengiamai kilo palyginimų su Apple produktais).
Labiausiai nesusijęs su tema man pasirodė „Inbox“. Kurso dėstytojai vėliau minėjo, kad ieškojo nors vieno utopinio filmuko, bet jiems tai sunkiai sekėsi. Matyt, distopijas (kaip ir blogas naujienas) lengviau kurti ir parduoti. Aš šiame filmuke įžvelgiau ką kitą: mergina nenori ieškoti pažinčių naudodama technologijas (pvz., Facebook), bet ir ją, ir vaikiną suintriguoja bendravimas per stebuklingus dovanų maišelius. Taigi nepavadinčiau to technologine utopija.
Kelios mintys iš Chandler straipsnio apie technologinį determinizmą (tai pagrindinis savaitės skaitinys). Technologinis determinizmas – bandymas paaiškinti socialinius ir istorinius reiškinius vienu pagrindiniu ar lemiančiu faktoriumi (technologijomis). Su tuo susijęs ir redukcionizmas, siekiantis supaprastinti (redukuoti) sudėtingą visumą į vienos dalies įtaką kitai daliai (ar dalims). Priešingybė holistinei sampratai. Redukcionizmas, kaip ir technologinis determinizmas apskritai, yra mechanistinis aiškinimo būdas, siejamas su pozityvizmu (filosofiniu požiūriu, paremtu griežtai moksliniu metodu). Dar vienas terminas – reifikacija (neįsivaizduoju, ar yra lietuviškas terminas). Reikšmė – „daiktinti“ („thingify“) – abstrakciją traktuoti kaip materialų daiktą. Straipsnį apie technologinį determinizmą kurso dėstytojai įdėjo kaip pagrindinį skaitinį, kad mokėtume atpažinti deterministinę kalbą. Pvz., kokiame nors žurnalo straipsnyje apie technologijų įtaką naudojami žodžiai „technologinių revoliucijų įtaka“, kuri „lėmė neišvengiamas pasekmes“, arba kas atsitiks „anksčiau, nei mes manome“ ir „nesvarbu, patinka mums tai ar ne“. Skaitydama šiuos sakinius galvojau apie pastaruoju metu „The Economist“ žurnale dažnai minimą būsimąją 3-D spausdinimo revoliuciją bei mašinas be vairuotojų.
Kadangi savaitės tema yra „Utopijos/distopijos: žvilgsnis į praeitį“, dėstytojai pateikė du „senus“ (skaičiuojant interneto laiko masteliais) skaitinius, parašytus 2002 ir 1998. Pirmasis – tuometinio UNESCO švietimo vadovo kalba „Technology is the Answer: What was the Question?“. Minimas „švietimo trikampis“: prieinamumas (access), kokybė (quality) ir kaina (cost). Svarstoma, kaip galima būtų švietime naudoti technologijas, kad padidėtų prieinamumas, pagerėtų kokybė ir sumažėtų kaina. Kalbama apie „keturis B“: bias, bullshit, breadth, balance. Pirmųjų dviejų patartina vengti, antruosius du – taikyti. Antrasis iš „klasikinių“ straipsnių – Noble (1998) „Digital Diploma Mills: The Automation of Higher Education“. Tai straipsnis, kuris labai aršiai kritikuoja priverstinį technologijų taikymą universitetuose. Konkrečiai – studijų medžiagos skaitmeninimą ir kėlimą į virtualias studijų aplinkas. Autorius pateikia pavyzdžių, kai universitetų administratoriai (kurie siekia didesnio pelno) verčia dėstytojus perkelti savo studijų medžiagą į internetą nepaisydami nei akademikų, nei studentų nuomonės ir norų. Kritikuojamos ir „educational maintenance organizations“, kurios siekia uždirbti iš technologijų taikymo aukštajame moksle. Minima WEB-CT virtualių studijų platforma, kurią kažkada teko naudoti (dar esu dirbusi su Blackboard bei Moodle). Labai neigiamai vertinama tai, kad studijos/mokslas paverčiamas produktu: universitetas kaip produktų gamybos vieta (pvz., technologiniai patentai, išradimų komercializacija) bei universitetas kaip rinka sukurtoms technologijoms (kad ir tam pačiam WEB-CT). Noble bijo, kad pelno siekis mažins dėstytojų skaičių ir kokybę – virtualiame universitete jų beveik nereikės, užteks mažiau apmokamo specialisto ar administratoriaus virtualių kursų priežiūrai. Pateikiamas ir studentų požiūris: dauguma jų pageidauja tiesioginio kontakto su dėstytojais, ne vien mokymosi virtualioje aplinkoje.
Dar vienas savaitės skaitinys – daug diskusijų sukėlęs Prensky straipsnis „Digital Natives, Digital Immigrants“, publikuotas 2001 metais. Pagrindinė mintis: dabartiniai studentai yra visiškai kitokie (galbūt net ir jų smegenys kitaip veikia), todėl juos ir mokyti reikia visiškai kitaip, senieji metodai netinka. „Skaitmeniniai vietiniai“ (natives) – tai karta, kuri užaugo su įvairiomis technologijomis (internetas, kompiuteriai, video žaidimai, skaitmeninės muzikos grotuvai, mobilieji telefonai ir t.t.). „Skaitmeniniai imigrantai“ – tie, kurie negimė skaitmeniniame pasaulyje, įvairias technologijas pradėjo naudoti tik suaugę. Prensky teigia, kad kyla didžiulė problema, kai „skaitmeniniai imigrantai“ bando mokyti „skaitmeninius vietinius“ naudodami tradicinius mokymo metodus. Tiesa, autorius suinteresuotas, kad būtų taikomi nauji interaktyvūs metodai – straipsnio pabaigoje parašyta, kad jis įkūrė žaidimais grįstą mokymo bendrovę. Taigi jam aktualu, kad gautų užsakymų iš dėstytojų, pageidaujančių savo dalykui sukurti kompiuterinį žaidimą kaip mokymo priemonę. Būtent ši informacija mane ir nuteikė skeptiškai Prensky ir jo propaguojamų idėjų atžvilgiu. Juolab kad tada, kai buvo publikuotas šis straipsnis, pati buvau studentė, taigi kaip ir priklausyčiau tai „Digital Natives“ kartai. Iš mokymo metodų esu „alergiška“ tik paskaitoms, kuriose dėstytojas skaito iš savo konspektų nesivargindamas užmegzti kontakto su auditorija. O kiti tradiciniai mokymo(si) metodai man tinka. Tarkim, ne problema vadovėlio skyrių ar kokį mokslinį straipsnį perskaityti. Tą juk darau ir studijuodama šį Coursera kursą. Vienas kurso dėstytojų, aptardamas šį straipsnį, pasakė, kad skirstymas į „vietinius“ ir „imigrantus“ nėra gera metafora – juk skaitmeniniame pasaulyje nuolat reikia judėti į priekį, o jei ne, tai jau net po metų gali iš „vietinio“ tapti „imigrantu“. Manau, kad visgi taip nėra: jei „vietinis“ kuriam laikotarpiui pasitraukia iš skaitmeninio pasaulio, neseka jo naujovių, tai jis iš vietinio tampa „emigrantu“, o jei vėliau grįžta į skaitmeninį pasaulį, tai natūralu, kad kurį laiką jaučiasi kaip „imigrantas“.
Paskutinė savaitės medžiaga: YouTube video „The Machine is Us/ing Us“ (2007). Jame glaustai pristatoma interneto vystymosi istorija.
Pirmosios savaitės pabaigoje kurso dėstytojai suorganizavo „Google Hangout“, kurį buvo galima gyvai sekti per YouTube ar jį peržiūrėti vėliau. Žinoma, tiesioginės transliacijos laikas ne visiems tiko – juk studentai iš viso pasaulio. Aš didžiąją jo dalį mačiau tiesiogiai: tai vyko penktadienį 17val Grinvičo laiku, arba 19val Lietuvos laiku. Pirmą pusvalandį penki dėstytojai po vieną trumpai aptarė kurso organizavimą, pagrindines pirmosios savaitės temas, būsimąjį atsiskaitymą. Vėliau atsakinėjo į klausimus ir komentarus, kuriuos studentai galėjo pateikti per YouTube, Google+ ar Twitter. Kaip ir kitiems, man šis renginukas labiausiai patiko todėl, kad buvo galima pamatyti ir gyvai išgirsti dalyką organizuojančius dėstytojus. Taip tokios masinės virtualios studijos įgavo savotiško žmogiškumo ir šiltumo.
